Kai kurie žmonės neskuba pasimokyti iš savo karčios patirties. Ir aš toks buvau. Gimiau ir užaugau Barselonoje, antrame didžiausiame Ispanijos mieste. Mūsų šeima gyveno Somorostre – miesto dalyje, kuri apėmė didelį paplūdimio ruožą. Somorostras buvo žinomas kaip nusikalstamumo ir narkotikų prekybos židinys.

 Mano tėvai turėjo devynis vaikus, aš buvau vyriausias. Vertėmės labai sunkiai, todėl tėvas liepė man eiti į teniso klubą dirbti kamuoliukų padavinėtoju. Būdamas dešimties kasdien dirbdavau po dešimt valandų, todėl negalėjau lankyti mokyklos kaip dauguma mano amžiaus vaikų. Keturiolikos įsidarbinau šaltkalviu metalo dirbtuvėse.

 1975 metais gavau šaukimą atlikti karinę tarnybą, kuri Ispanijoje buvo privaloma. Troškau patirti nuotykių, todėl pasisiūliau tarnauti Ispanijos svetimšalių legione Meliljoje, Ispanijos autonominiame mieste šiaurės Afrikoje. Bėgant laikui įsitraukiau į nešvarų narkotikų pasaulio ir alkoholizmo liūną.

 Legioną palikau ir grįžęs į Barseloną subūriau gaują. Vogdavome viską, kas tik pasitaikydavo po ranka, o vogtus daiktus parduodavome ir už gautus pinigus nusipirkdavome narkotikų. Pradėjau vartoti LSD ir amfetaminus, mano gyvenimas sukosi tik apie seksą, alkoholį ir azartinį lošimą. Tokia gyvensena žlugdė, todėl dariausi vis žiauresnis. Visada nešiodavausi peilį, kirvį arba mačetę ir niekada nepabijodavau „prireikus“ jais pasinaudoti.

 Kartą su gauja pavogėme automobilį ir mus vijosi policija. Situacija priminė sceną iš veiksmo filmo. Vogtu automobiliu važiavome apie 30 kilometrų, tada policija pradėjo į mus šaudyti. Galiausiai padarėme avariją ir išsilakstėme kas sau. Tėvas, sužinojęs apie tą įvykį, savaime suprantama, išvijo mane iš namų.

 Kitus penkerius metus gyvenau gatvėje. Miegodavau prie kokių durų, sunkvežimiuose, parkuose ant suolelių ar kapinėse. Kurį laiką net glaudžiausi urve. Gyvenimas neturėjo prasmės, man buvo vis vien, gyvensiu ar mirsiu. Pamenu, apsvaigęs nuo narkotikų bandžiau persipjauti venas. Randai liko iki šiolei.

 Kai buvau dvidešimt aštuonerių, kartą mane susirado mama ir paprašė grįžti namo. Sutikau ir pažadėjau jai, kad susitvarkysiu gyvenimą. Tačiau kol įvykdžiau šį pažadą, praėjo nemažai laiko.

 Vieną popietę į mūsų namų duris pasibeldė du Jehovos liudytojai. Man jų besiklausant tėvas sušuko iš kambario, kad su jais nekalbėčiau ir uždaryčiau duris. Niekada nemėgau, kad man nurodinėtų, todėl į tėvo žodžius nekreipiau dėmesio. Jehovos liudytojai pasiūlė tris knygeles; mielai paėmiau. Pasiteiravau, kur vyksta jų susirinkimai, ir po kelių dienų jau stovėjau prie Karalystės salės.

 Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, buvo tai, kad visi ateina labai tvarkingai apsirengę. O kaip atrodžiau aš? Ilgi plaukai, apšepusi barzda, drabužiai nudriskę. Pagalvojau, kad man ten ne vieta, todėl į vidų eiti nesiryžau. Tačiau savo nuostabai pastebėjau pažįstamą veidą – buvusį gaujos narį Chuaną, vilkintį kostiumą. Vėliau sužinojau, kad prieš metus jis tapo Jehovos liudytoju. Taigi įgavau drąsos užeiti į salę ir išklausyti programą. Taip mano gyvenime prasidėjo pokyčiai.

 Sutikau studijuoti Bibliją. Greitai supratau, kad, norėdamas įtikti Dievui, turiu atsikratyti tokių blogybių kaip agresyvumas ir amoralumas. Bet pasikeisti nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo atnaujinti savo protą (Romiečiams 12:2). Ypač sujaudino Dievo gailestingumas. Nors savo gyvenime pridariau daug klaidų, jaučiau, kad Jehova suteikia man dar vieną šansą. Tai, ką sužinojau apie Jehovą, įstrigo giliai į širdį. Įsitikinau, kad Kūrėjas manimi rūpinasi (1 Petro 5:6, 7).

 Visa tai mane paskatino keistis. Pavyzdžiui, kai per Biblijos studijas kalba užėjo apie tabako vartojimą, tariau sau: „Jeigu Jehova nori, kad būčiau tyras ir niekuo nesusitepęs, su cigaretėmis reikia baigti“ (2 Korintiečiams 7:1). Ir jos tuojau atsidūrė šiukšlių dėžėje!

 Taip pat turėjau liautis vartoti ir pardavinėti narkotikus. Kad pasiekčiau šį tikslą, reikėjo daugiau laiko ir pastangų. Žinojau, būtina nutraukti ryšius su buvusiais bendrais, nes jų įtaka trukdė man daryti dvasinę pažangą. Ilgainiui ėmiau labiau pasitikėti Dievu bei vertinti savo naujų draugų iš bendruomenės pagalbą. Niekada anksčiau nebuvau patyręs tokios meilės ir nuoširdaus rūpinimosi manimi. Praėjo ne vienas mėnuo, kol siekdamas Dievo pritarimo galiausiai išsivadavau iš narkotikų gniaužtų ir apsivilkau „naująjį žmogų“ (Efeziečiams 4:24). 1985-ųjų rugpjūtį tapau krikštytu Jehovos liudytoju.

 Biblija padėjo man pradėti gyvenimą iš naujo, atsikratyti žalingų įpročių, žlugdančių kūną ir orumą. Daugiau kaip 30 mano buvusių draugų jauni mirė nuo AIDS ar kitų ligų, kuriomis dažnai serga narkotikus vartojantys žmonės. Be galo džiaugiuosi, kad taikydamas Biblijos principus išvengiau tokių tragiškų pasekmių.

 Peilių ir kirvių, be kurių jaunystėje niekur neidavau, seniai nebesinešioju. Niekada nebūčiau pagalvojęs, jog kada nors vaikščiosiu su Biblija ir stengsiuosi padėti žmonėms. Dabar mudu su žmona visą savo laiką skiriame evangelizacijos darbui.

 Mano tėvai netapo Jehovos liudytojais, tačiau labai džiaugėsi, kad studijuodamas Bibliją aš taip pasikeičiau. Kalbėdamasis su bendradarbiais tėtis palaikydavo liudytojus. Jam buvo akivaizdu, kad mano naujai atrastas tikėjimas padarė tikrą stebuklą. Mama dažnai sakydavo, jog turėjau anksčiau pradėti studijuoti Bibliją. Visiškai su ja sutinku!

 Iš savo patirties pasimokiau, kaip tuščia ieškoti pasitenkinimo narkotikuose ir kituose ydinguose užsiėmimuose. Dabar esu laimingas dalydamasis su kitais Dievo Žodžio tiesomis, kurios išgelbėjo man gyvybę.