Treniruočių partneriui padaryta trauma buvo kur kas didesnė, nei maniau. Smūgiuodamas koja netyčia pataikiau jam į nosį. Jaučiausi kaltas ir ėmiau svarstyti, ar man tęsti sportininko karjerą. Kodėl šis įvykis sužadino tokias mintis, juk daug metų kovos menai buvo mano aistra? Pirmiausia norėčiau papasakoti, kaip šis sportas tapo mano gyvenimo dalimi.

 Augau netoli Bafalo (Niujorko valstija, JAV) pamaldžioje katalikų šeimoje. Lankiau katalikiškas mokyklas, per mišias bažnyčioje patarnaudavau. Tėvai troško, kad mums su seserimi gyvenime sektųsi. Aš labai norėjau po pamokų užsiimti sportu, dalį dienos dirbti, ir tėvai man leido, tik turėjau gerai mokytis. Taip nuo mažens ugdžiausi savidrausmę.

 Būdamas septyniolikos susidomėjau kovos menais. Daug metų treniravausi po tris valandas šešias dienas per savaitę. Be to, dar nemažai valandų apmąstydavau judesių derinius, žiūrėdavau mokomuosius vaizdo įrašus. Man patikdavo treniruotis su ginklais užrištomis akimis. Vienu rankos smūgiu galėdavau perlaužti lentą ar plytą. Už savo sportinius pasiekimus gavau ne vieną apdovanojimą. Kovos menai tapo svarbiausi mano gyvenime.

 Regis, pasiekiau tai, ko taip troškau. Universitetą baigiau su pagyrimu. Dirbau didelėje kompanijoje kompiuterinių sistemų inžinieriumi. Naudojausi įvairiomis kompanijos teikiamomis lengvatomis, įsigijau namą, turėjau merginą. Iš pirmo žvilgsnio mano gyvenimas atrodė tobulas, tačiau kamavo klausimai, į kuriuos neradau atsakymų.

 Ieškodamas atsakymų, pradėjau dukart per savaitę lankyti bažnyčią ir melsti Dievą pagalbos. Po kurio laiko vienas pokalbis su draugu pakeitė mano gyvenimą. Jo paklausiau: „Ar kada susimąstei, kokia gyvenimo prasmė?“ Ir pridūriau: „Juk aplink tiek daug vargų ir neteisybės!“ Jis pasakė, kad jam irgi kilo panašių klausimų ir atsakymus jis rado Biblijoje. Draugas man davė knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje a ir paaiškino, kad studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais. Iš pradžių dvejojau, maniau, kad neturėčiau skaityti kitų religijų leidinius. Tačiau troškimas rasti atsakymus paskatino pasidomėti, ar tai, ko moko liudytojai, logiška.

 Nustebau sužinojęs, ko iš tikrųjų moko Biblija. Dievas iš pat pradžių buvo sumanęs, kad žmonės amžinai gyventų žemės rojuje. Supratau, kad tas jo tikslas iki šiol nepasikeitė (Pradžios 1:28). Be to, savo Biblijoje, Karaliaus Jokūbo vertime, radau Dievo vardą Jehova. Suvokiau, kad tai ir yra vardas Dievo, kuriam sakau maldą „Tėve mūsų“ (Psalmyno 83:18; Mato 6:9). Taip pat sužinojau, kodėl Dievas kol kas nepašalina mūsų kančių. Viskas tapo labai aišku! Tai palietė mano širdį.

 Niekada nepamiršiu, kaip jaučiausi pradėjęs lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Visi buvo draugiški ir norėjo su manimi susipažinti. Pirmoje mano sueigoje brolis sakė specialiąją kalbą apie tai, kokias maldas Dievas išklauso. Kadangi meldžiau Dievą pagalbos, ši tema mane sudomino. Po to dalyvavau Jėzaus mirties minėjime. Per sueigas mane stebino tai, kad net vaikai geba savo Biblijose susirasti nurodytas eilutes. Aš iš pradžių to nemokėjau, bet liudytojai buvo labai paslaugūs ir parodė, kaip tai daroma.

 Kuo dažniau ateidavau į Karalystės salę, tuo labiau vertinau Jehovos liudytojų sueigose vykstančių mokymų kokybę. Kaskart daug sužinodavau ir visada namo grįždavau padrąsintas. Vienas liudytojas pasiūlė su juo studijuoti Bibliją.

 Jehovos liudytojai labai skyrėsi nuo mano bažnyčios tikinčiųjų. Mačiau, kad liudytojai yra vieningi, nuoširdūs žmonės, stengiasi visu savo gyvenimu džiuginti Dievą. Supratau, kad jie ir yra tikrieji krikščionys, nes išties myli vienas kitą (Jono 13:35).

 Biblijos žinios vis labiau skatino keisti savo gyvenimą. Vis dėlto galvojau, kad nepajėgsiu atsisakyti kovos menų. Mėgau treniruotes, kovas. Kai apie tai pasisakiau studijas man vedusiam broliui, jis mane nuramino: „Tiesiog studijuok. Žinau, kad atėjus laikui priimsi teisingą sprendimą.“ Man kaip tik to ir reikėjo. Kuo daugiau gilinausi į Bibliją, tuo labiau norėjau džiuginti Jehovą.

 Po įvykio, minėto pradžioje, kai treniruotės metu netyčia pataikiau draugui į nosį, viskas pasikeitė. Tai privertė mane susimąstyti, ar galiu laikyti save Kristaus mokiniu, jei užsiimu kovos menais. Žinojau, kas sakoma Izaijo 2:3, 4, – Jehovos tarnai „nebesimokys kariauti“. Be to, ir Jėzus mokė nesigriebti smurto, net kai susiduriame su neteisybe (Mato 26:52). Taigi galiausiai atsisakiau savo taip mėgstamo sporto.

 Susitelkiau į kitus dalykus: kaip patariama Biblijoje, ėmiau „ugdytis dievotumą“ (1 Timotiejui 4:7). Visą laiką ir jėgas, kurias anksčiau eikvodavau kovos menams, dabar skiriu dvasiniams dalykams. Mano merginai nepatiko, kad studijuoju Bibliją, ir mes išsiskyrėme. 1987-ųjų sausio 24 dieną pasikrikštijau. Netrukus nusprendžiau tarnauti visalaikiu evangelizuotoju – savanoriškai mokyti kitus Biblijos tiesų. Tą darau iki šiol. Be to, kartais darbuojuosi Jehovos liudytojų pagrindiniame biure (Niujorko valstija, JAV).

 Dabar, kai pagaliau sužinojau tiesą apie Dievą, nebejaučiu tuštumos. Gyvenimas tapo prasmingas, turiu tikrą ateities viltį ir jaučiuosi išties laimingas. Nors reguliariai mankštinuosi, sportui nebeteikiu tiek reikšmės. Dabar man svarbiausia tarnauti Jehovai.

 Kai siekiau sportininko karjeros, visada įtariai žiūrėdavau į aplinkinius, vis pasvarstydavau, kaip apsiginčiau, jei kas užpultų. Dabar irgi nuolat galvoju apie kitus – tik noriu jiems padėti. Taikydamas Biblijos patarimus tapau geresniu žmogumi, taip pat geresniu sutuoktiniu savo mylimai žmonai Brendai.

 Kovos menai buvo mano aistra, bet juos pakeičiau kai kuo vertingesniu. Biblijoje pasakyta: „Kūno lavinimas naudingas nedaug kam, o dievotumas naudingas viskam, nes dievotas žmogus bus laiminamas ir dabartiniame, ir būsimajame gyvenime“ (1 Timotiejui 4:8).