Pietų Amerikoje, Amazonės drėgnuosiuose miškuose, toli nuo didmiesčių spūsties bei triukšmo gyvena įvairių genčių, tautų ir kalbų žmonės. Todėl 2017-ųjų liepą Prancūzijos Gvianoje trylikos Jehovos liudytojų grupė leidosi į kelionę aukštyn Maroni upe ir jos rytiniais intakais. Kokiu tikslu? Skelbti viltingą Biblijos žinią palei tą upę gyvenantiems žmonėms.

 Likus mėnesiui iki išvykos, kuri turėjo trukti dvylika dienų, visi jos dalyviai susirinko aptarti kelionės plano. „Domėjomės vietove, kur keliausime, bei jos istorija, taip pat apsvarstėme, kaip kelionei pasiruošti“, – pasakoja vienas kampanijos dalyvių vardu Vinslis. Kiekvienam reikėjo pasiimti vandeniui nepralaidų krepšį hamakui ir tinkleliui nuo uodų. Buvo numatyti du skrydžiai ir ilga kelionė skobtinėmis kanojomis.

 Kaip pakviestieji į šią išvyką jautėsi? Pagyvenusi pora Klodas ir Lizetė mielai priėmė pasiūlymą. „Be galo džiaugiausi, bet ir šiek tiek baiminausi. Buvau nemažai girdėjęs apie pavojingus upės slenksčius“, – prisimena Klodas. Lizetė nerimavo dėl kitko: „Neįsivaizdavau, kaip reikės šnekėtis su indėnais jų kalba.“

 Panašiai jautėsi ir Mikaelis. Jis pasakoja: „Apie vajanų gentį žinojome nedaug. Kiek paieškojęs internete išsiaiškinau, kaip pasisveikinti tos genties kalba, išmokau dar keletą žodžių.“

 Širli, keliavusi su savo vyru Johanu, sudarė sąrašą kalbų, kuriomis šneka palei upę gyvenantys žmonės. Ji pasakoja: „Iš svetainės jw.org dauguma tų kalbų atsisiuntėme vaizdo siužetų, be to, įsigijome pasikalbėjimų knygelę vajanų kalba.“

 Antradienį, liepos 4 dieną, grupė skelbėjų Sen Loren du Maroni mieste sėdo į lėktuvą ir išskrido į Maripazulą, miestelį Prancūzijos Gvianos gilumoje.

 Kitas keturias dienas gerąją naujieną jie skelbė kaimų, įsikūrusių palei Maroni upės aukštupio atšakas, gyventojams. Keliavo motorinėmis kanojomis, vadinamomis pirogomis. „Pastebėjome, kad indėnai labai domisi biblinėmis temomis. Jie turi daug klausimų, o kai kurie panoro, kad su jais studijuotume Bibliją“, – pasakoja Rolandas.

 Viename kaime Johanas su Širli sutiko jauną porą, kurių giminaitė buvo neseniai nusižudžiusi. Johanas sako: „Iš mūsų svetainės parodėme jiems vaizdo siužetą Indėnas atranda Kūrėją. Tai jaunai porai filmukas padarė didžiulį įspūdį. Jie mums davė savo elektroninio pašto adresą, nes norėjo su mumis palaikyti ryšį.“

 Tolimiausia vietovė, kurią liudytojai aplankė plaukdami aukštyn upe, buvo Antekum Pata. Ten kaimo vadas leido pavargusiems skelbėjams pasikabinti hamakus. Paskui jie nusimaudė upėje.

 Iš ten grupė nuvyko į Tvenkės kaimą, kur rado gyventojus, apraudančius artimojo netektį. Vienas išvykos organizatorių vardu Erikas pasakoja: „Genties vadas mums leido laisvai vaikščioti po kaimą ir guosti gedinčiuosius. Vadui ir jo šeimai patiko ištraukos, kurias skaitėme iš Biblijos vajanų kalba. Be to, parodėme vaizdo siužetų, kuriuose pavaizduotas Biblijoje pažadėtas prikėlimas.“

 Kitas išvykos etapas buvo pusvalandžio skrydis iš Maripazulos į Grand Santi miestelį upės žemupio link. Antradienį ir trečiadienį liudytojai Biblijos žinią skelbė tos vietovės gyventojams. Ketvirtadienį leidosi žemyn Maroni upe į Apatu kaimą; kelionė truko pusšeštos valandos.

 Per likusias dienas kampanijos dalyviai aplankė miškuose įsikūrusius kaimus, kuriuose gyvena maronai. Jie yra kolonijiniu laikotarpiu iš Afrikos į Pietų Ameriką atgabentų ir čia patekusių iš kaimyninio Surinamo vergų palikuoniai. Liudytojai kvietė visus vietinius ateiti į sueigą, vyksiančią miške pastatytoje didžiulėje palapinėje. Klodas sako: „Mūsų širdys džiūgavo matant, kad susirinko daug žmonių. O juk pakvietėme juos tos pačios dienos rytą!“ Karstenas, kuriam tokia kelionė į šalies gilumą buvo pirmoji, ndjukų kalba pasakė viešąją kalbą „Ar šis gyvenimas – tai viskas?“ Sueigoje dalyvavo devyniasdešimt vienas žmogus iš keleto kaimų.

 Galiausiai išvykos dalyviai grįžo į Sen Loren du Maroni. Visi buvo sujaudinti, kaip palankiai atokių vietovių gyventojai atsiliepė į skelbiamą žinią. Jie paėmė daugybę leidinių ir peržiūrėjo nemažai Jehovos liudytojų išleistų vaizdo siužetų.

 „Negaliu apsakyti, kokia esu laiminga, kad dalyvavau toje kampanijoje“, – sako Lizetė. Jai pritaria Sindi: „Jei tik galėčiau, mielai vykčiau ir vėl. Sunku apsakyti, kokį džiaugsmą patyrėme!“

 Kai kurie kampanijos dalyviai norėtų ten sugrįžti. „Esame pasirengę tai pakartoti!“ – sako Mikaelis. O Vinslis jau persikėlė į Sen Loren du Maroni. Klodas su Lizete nusprendė išvykti gyventi į Apatu.