„Vilties Dievas, matydamas jūsų pasitikėjimą juo, tepripildo jus visokio džiaugsmo ir ramybės, kad šventosios dvasios sustiprinti būtumėte pertekę vilties“ (Romiečiams 15:13, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

 „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Romiečiams 15:13, Lietuvos Biblijos draugija, 1999).

 Apaštalas Paulius savo bendratikiams linki, kad Dievas suteiktų jiems „džiaugsmo ir ramybės“. O džiaugsmas ir ramybė, kaip pats apaštalas toliau aiškina, yra glaudžiai susiję su Dievo duota viltimi ir šventosios dvasios veikme.

 Kokią viltį Dievas yra davęs žmonėms, sužinome iš Šventojo Rašto. Romiečiams 15:4 rašoma: „Visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų teikiamos paguodos turėtume viltį.“ Taigi, kas tai per viltis? Dievas yra pažadėjęs, kad visos pasaulio problemos, kurios šiandien žmones varo į neviltį, bus išspręstos. Ateis laikas, kai nebebus skurdo, neteisybės, ligų ir mirties (Apreiškimo 21:4). Visa tai bus įgyvendinta per Jėzų Kristų. Kadangi tai pažadėjo Dievas, galime neabejoti, kad ši viltis tikrai išsipildys (Romiečiams 15:12).

 Tos vilties būsime „pertekę“ tik jei pasitikėsime Dievu. O kad galėtume juo pasitikėti, turime gerai jį pažinti (Izaijo 46:10; Titui 1:2). Kai žmogus turi tvirtą viltį, kai yra įsitikinęs, kad Dievo pažadėti dalykai išsipildys, net susidūręs su sunkumais nepraranda džiaugsmo ir vidinės ramybės (Romiečiams 12:12).

 Kad gyvenime nestokotume džiaugsmo ir ramybės, taip pat neprarastume vilties, labai svarbus Dievo šventosios dvasios a vaidmuo. Kaip skaitome Galatams 5:22, ji teikia žmogui džiaugsmo ir ramybės, padeda ugdytis Dievui patinkančias savybes. O kaip šventoji dvasia palaiko mūsų viltį? Kai matome, kaip praeityje per šventąją dvasią Dievas įgyvendino visus savo užmojus, stiprėja mūsų viltis, kad jis ištesės ir visus kitus savo pažadus.

 Laiškas romiečiams buvo skirtas Romoje gyvenantiems krikščionims. Vieni iš jų buvo žydų kilmės, kiti ne. Apaštalas Paulius ragino juos visus būti vienos minties ir, nepaisant tautinių ir kultūrinių skirtumų, sutartinai tarnauti Jehovai (Romiečiams 15:6).

 Romos krikščionims jis priminė, kas nuo seno užrašyta hebrajiškuosiuose raštuose – kad ateis laikas, kai Dievą sutartinai garbins visų tautų žmonės. Iš hebrajiškųjų raštų b jis pacituoja net keturis kartus (Romiečiams 15:9–12). Mintis, kurią apaštalas norėjo pabrėžti, buvo tokia: Jėzaus dėka prie Dievo gali artintis ne tik žydai, bet ir kitataučiai. Ir vieniems, ir kitiems Dievas yra davęs vienokią viltį. Todėl visi Romoje gyvenantys krikščionys, nesvarbu, kokios tautybės, anot Pauliaus, turėjo mielai priimti vienas kitą – būti malonūs ir svetingi (Romiečiams 15:7).