Pranašystė – tai Dievo įkvėpta žinia žmonėms. Biblijoje sakoma, kad pranašai „kalbėjo tai, kas nuo Dievo, vedami šventosios dvasios“ (2 Petro 1:20, 21). Taigi pranašu vadinamas žmogus, kuris Dievo apreikštą žinią perduoda kitiems (Apaštalų darbų 3:18).

Kaip pranašai žinią nuo Dievo gaudavo?

 Dievas savo mintis pranašams apreikšdavo keleriopai.

•   Raštu. Žinomas bent vienas toks atvejis: Biblijoje pasakojama, kad Dievas rašytine forma Mozei davė Dešimt įsakymų (Išėjimo 31:18).

•   Per angelus. Pavyzdžiui, Dievas siuntė angelą pamokyti Mozę, kokią žinią šis turi perduoti faraonui (Išėjimo 3:2–4, 10). Tais atvejais, kai žinia turėjo būti persakyta kuo tiksliau, žodis į žodį, Dievo paliepimu angelai žinią pranašams padiktuodavo. Štai ką, pavyzdžiui, angelas sakė Mozei: „Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu“ (Išėjimo 34:27). a

•   Per sapnus ir regėjimus. Kartais Dievas žinią pranašams perduodavo šiems miegant (Danieliaus 7:1; Apaštalų darbų 16:9, 10). Būdavo, kad Dievo tarnai regėjimus išvysdavo patyrę nežemišką būseną (Apaštalų darbų 10:10, 11; 22:17–21). Dar kitais atvejais gaudami žinią pranašai ne miegodavo, bet būdavo visiškai sąmoningi (Izaijo 1:1; Habakuko 1:1). Kai kurie regėjimai buvo tokie ryškūs, kad tie, kas juos matė, net įsitraukdavo į regėjimo veiksmą (Luko 9:28–36; Apreiškimo 1:10–17).

•   Įkvėpdamas mintis. Kad apreikštų savo valią, Dievas pranašams apšviesdavo protus. Todėl Biblijoje teigiama: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Mintis savo tarnams Dievas įkvėpdavo naudodamasis šventąja dvasia, arba veikiamąja jėga. Nors pati žinia ateidavo nuo Dievo, žmonės jas užrašydavo savais žodžiais (2 Samuelio 23:1, 2).

Ar pranašai nusakydavo tik ateities įvykius?

 Ne, nebūtinai. Vis dėlto dauguma atvejų žinia nuo Dievo vienaip ar kitaip su ateitimi buvo susijusi. Pavyzdžiui, senovės Izraelyje pranašai perspėdavo tautiečius mesti blogus kelius. Skelbdami jie pranešdavo žmonėms, kokios palaimos laukia, jei į perspėjimą įsiklausys, ir kokią nelaimę užsitrauks, jei klausyti atsisakys (Jeremijo 25:4–6). Taigi izraelitų ateitis priklausė nuo to, kaip į žinią jie reaguos (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20).

Atvejai, kai pranašų žinia nebuvo susijusi su ateitimi

•    Sykį, kai izraelitai šaukėsi Dievo pagalbos, jis siuntė pranašą, ir šis paaiškino žmonėms, kad Dievas jiems nepadėjo, nes tauta nebesilaikė Dievo duotų įsakymų (Teisėjų 6:6–10).

•    Jėzus, kalbėdamasis su samariete, paminėjo kai kuriuos faktus iš jos praeities. Tuos dalykus jis galėjo žinoti tik dėl Dievo duotos galios. Moteris suprato, kad Jėzus yra pranašas, nors apie ateities įvykius jis nepranašavo (Jono 4:17–19).

•    Kai Jėzus buvo teisiamas, priešininkai uždengė jam akis, jį mušė ir sakė: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ Jie ragino Jėzų ne pranašauti ateitį, o naudojantis dieviška galia pasakyti, kuris jam trenkė (Luko 22:63, 64).