Pragaras (taip kartais verčiami Biblijos originalo kalbų žodžiai šeol ir haides) yra ne kankinimo ugnimi vieta, o tiesiog kapas. Biblijos žodžiais tariant, tai yra „namai, kur susieis visi gyvieji“ (Jobo 30:23). Taigi, galima sakyti, į pragarą eina tiek geri, tiek blogi žmonės (Jobo 14:13; Psalmyno 9:17).

 Net Jėzus miręs nuėjo į pragarą. Tačiau pragare jis neliko, nes Dievas jį prikėlė (Apaštalų darbų 2:31, 32).

Ar pragaras yra amžinas?

 Visi, kas į pragarą nueina, iš ten sugrįš – Dievo suteikta galia Jėzus prikels juos gyventi (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbų 24:15). Apie šį būsimą prikėlimą Apreiškimo 20:13 užrašytoje pranašystėje sakoma, kad „mirtis ir pragaras atidavė savuosius [mirusiuosius]“ (vertė K. Burbulys). Kai tik pragaras ištuštės, jis nustos egzistuoti; ten niekas daugiau nepateks, nes „nebebus mirties“ (Apreiškimo 21:3, 4; 20:14).

 Tačiau į pragarą eina ne visi mirusieji. Biblija aiškiai sako, kad kai kas tampa tokie nedori, jog niekada nepasikeis (Hebrajams 10:26, 27). Kai jie miršta, patenka ne į pragarą, o į Geheną, kuri yra amžinos pražūties simbolis (Mato 5:29, 30). Pavyzdžiui, Jėzus pareiškė, jog kai kurie jo dienų veidmainiai religiniai vadovai neišvengs pasmerkimo į Geheną (Mato 23:27–33).