Dievo Karalystė – tai Jehovos Dievo įkurta ir dabar veikianti vadovybė. Biblijoje ji vadinama ne tik „Dievo karalyste“, bet ir „dangaus karalyste“, nes ši valdžia yra danguje (Morkaus 1:14, 15; Mato 4:17). Ji kažkiek panaši į žmonių valdžias, vis dėlto visose srityse yra už jas pranašesnė.

•   Valdytojai. Karalystės karaliumi Dievas paskyrė Jėzų Kristų ir suteikė jam daugiau galios nei bet kokia žmonių valdžia yra turėjusi (Mato 28:18). Savo įgaliojimus Jėzus naudoja tik geram. Jis jau įrodė, kad bus patikimas, atjautus valdovas (Mato 4:23; Morkaus 1:40, 41; 6:31–34; Luko 7:11–17). Dievo nurodymu Jėzus išrinko tam tikrą skaičių žmonių iš visų tautų. Jie irgi bus „karaliai ir valdys žemę“ (Apreiškimo 5:9, 10).

•   Valdymo trukmė. Žmonių valdžios nuolat keičiasi, o Dievo Karalystė „niekada nebus sunaikinta“ (Danieliaus 2:44).

•   Valdiniai. Dievo Karalystės valdiniu gali tapti kiekvienas, kas daro, ko Dievas tikisi. Nežiūrima, iš kur žmogus kilęs ar kur gyvena (Apaštalų darbų 10:34, 35).

•   Įstatymai. Dievo Karalystės įstatymuose numatyta ne vien tai, ką daryti draudžiama. Jos įsakymai ugdo valdinių moralę. Pavyzdžiui, Biblijoje reikalaujama: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.’ Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis, panašus į jį, yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’“ (Mato 22:37–39). Rodydami tokią meilę Dievui ir artimui Karalystės valdiniai daro gera visiems.

•   Mokymas. Dievo Karalystė reikalauja iš savo valdinių laikytis aukštų normų. Bet ji ne vien reikalauja. Kad būtų lengviau tų normų laikytis, visi yra nuolatos mokomi (Izaijo 48:17, 18).

•   Misija. Dievo Karalystės valdovai neturtėja savo valdinių sąskaita. Atvirkščiai, šiuo atveju valdžia dirba žmonių labui. Karalystės misija – įvykdyti Dievo valią ir paversti tikrove jo pažadą atkurti žemėje rojų bei apdovanoti ištikimuosius amžinuoju gyvenimu (Izaijo 35:1, 5, 6; Mato 6:10; Apreiškimo 21:1–4).