Biblijoje žodžiu „siela“ yra verčiamas hebrajų kalbos žodis nefeš ir graikų kalbos žodis psychē. Hebrajiškasis paraidžiui reiškia „kvėpuojanti būtybė“, o graikiškasis – „gyva būtybė“. a Taigi siela yra būtybė, o ne atskira jos dalis, kuri išliktų po kūno mirties. Toliau pateikiama pavyzdžių iš Biblijos, rodančių, kad žmogaus siela reiškia visą asmenį.

•   Kai Dievas Jehova sukūrė pirmąjį žmogų, Adomą, šis „tapo gyva siela“ (Pradžios 2:7, K. Burbulio vertimas). Jam nebuvo duota siela – jis tapo gyva siela, tai yra žmogumi.

•   Siela gali dirbti, jausti alkį, valgyti, paklusti įstatymams, paliesti negyvą kūną (Kunigų 5:2; 7:20, A. Vėliaus vertimas; Kunigų 23:30, Karaliaus Jokūbo versija; Pakartoto Įstatymo 12:20, Karaliaus Jokūbo versija; Romiečiams 13:1). Visais šiais atvejais turimas omenyje visas asmuo.

Ar siela yra nemirtinga?

 Ne, siela gali mirti. Tai patvirtina daugelis Biblijos eilučių. Toliau pateikiame pavyzdžių.

•   „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ezechielio 18:4, 20, K. Burbulio vertimas).

•   Senovės Izraeliui buvo pasakyta, kokia bausmė lauks už rimtus nusikaltimus: „Ta siela bus iškirsta“ (Išėjimo 12:15, 19; Kunigų 7:20, 21, 27; 19:8, visos nuorodos iš Karaliaus Jokūbo versijos). Tas asmuo „tikrai bus užmuštas“ (Išėjimo 31:14, Karaliaus Jokūbo versija).

•   Kalbant apie mirusį žmogų, Kunigų 21:11 ir Skaičių 6:6 daugelyje Biblijos vertimų vartojami žodžiai „numirėlis“, „miręs kūnas“. Tačiau originalo tekste šiose eilutėse pavartotas posakis su žodžiu nefeš, paraidžiui reiškiantis „mirusi siela“.

„Siela“ gali reikšti gyvybę

 Biblijoje žodis „siela“ taip pat gali būti žodžio „gyvybė“ sinonimas. Pavyzdžiui, joje randame žodžių „siela“ (hebr. nefeš) ir „gyvybė“ paralelę (Jobo 33:22, K. Burbulio vertimas; A. Jurėno vertimas). Be to, Biblijoje sakoma, kad asmuo gali statyti savo sielą, tai yra gyvybę, į pavojų arba ją prarasti (Išėjimo 4:19, New World Translation of the Holy Scriptures; Teisėjų 9:17, A. Vėliaus vertimas; Filipiečiams 2:30).

 Turėdami omenyje šią žodžio „siela“ reikšmę, geriau suprantame Biblijos eilutes, kuriose sakoma, kad „siela buvo beatsiskirianti“ ar beišeinanti (Pradžios 35:18, K. Burbulio vertimas). Šiuo vaizdingu posakiu nusakoma, kad žmogaus gyvybė gęsta. Kituose Biblijos vertimuose ta pati mintis iš Pradžios 35:18 perteikta žodžiais „jos gyvybės kvapui išeinant“ (A. Jurėno vertimas) arba „paskutiniu atsikvėpimu“ (A. Rubšio vertimas).

Iš kur atsirado mokymas apie nemirtingą sielą

 Krikščioniškos religijos, kurios moko apie nemirtingą sielą, šį mokymą grindžia ne Biblija, o senovės graikų filosofija. Vienoje enciklopedijoje sakoma: „Biblijoje siela, kur tik ji minima, siejama su kvėpavimu, ir neteigiama, kad atskirai egzistuoja nemateriali siela ir fizinis kūnas. Krikščionių sampratai apie kūno ir sielos atskirumą pradžią davė senovės graikai“ (Encyclopædia Britannica).

 Dievui nepatinka, kai į jo mokymus įpinama žmonių filosofijos idėjų, tokių kaip sielos nemirtingumas. Todėl Biblijoje perspėjama: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepasigrobtų, suviliojęs filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija“ (Kolosiečiams 2:8).