Adomas ir Ieva buvo pirmieji žmonės, kurie nusidėjo. Nepaklusdami Dievui ir valgydami nuo „gero ir blogo pažinimo medžio“, jie padarė, kaip daug kas vadina, pirmąją nuodėmę (Pradžios 2:16, 17; 3:6; Romiečiams 5:19). a To medžio vaisių Adomui ir Ievai nebuvo leista valgyti, nes jis simbolizavo Dievo teisę spręsti, kas žmonėms yra gera ir kas bloga. Pažeisdami šį draudimą Adomas su Ieva parodė, kad nori patys nusistatyti gėrio ir blogio normas. Toks jų poelgis reiškė, kad jie atmeta Dievo vadovavimą.

•  Kokie buvo Adomo ir Ievos nuodėmės padariniai?

•  Kaip pirmoji nuodėmė atsiliepia mums?

•  Ar galime išsivaduoti iš pirmosios nuodėmės padarinių?

•  Klaidingos nuomonės apie pirmąją nuodėmę

 Adomas ir Ieva nusidėjo, todėl ėmė senti ir galiausiai mirė. Jie sugriovė savo draugystę su Dievu ir prarado tobulą sveikatą bei galimybę gyventi amžinai (Pradžios 3:19).

 Adomas ir Ieva nuodėmingumą perdavė visiems savo palikuoniams, panašiai kaip vaikai iš tėvų paveldi genetines ligas (Romiečiams 5:12). Todėl visi žmonės gimsta nuodėmingi, tai yra netobuli ir linkę pasielgti neteisingai (Psalmyno 51:5; Efeziečiams 2:3). b

 Kadangi paveldėjome nuodėmę, mes sergame, senstame ir mirštame (Romiečiams 6:23). Be to, patiriame savo ar kitų žmonių klaidų pasekmes (Mokytojo 8:9; Jokūbo 3:2).

 Taip. Biblijoje rašoma, kad Jėzus atidavė savo gyvybę „kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes“ (1 Jono 4:10). Jo pasiaukojama mirtis gali išvaduoti iš paveldėtos nuodėmės padarinių ir suteikti mums tai, ką Adomas su Ieva prarado, – galimybę būti tobulos sveikatos ir gyventi amžinai (Jono 3:16). c

 Mitas. Dėl pirmųjų žmonių nuodėmės Dievas visiems laikams nusigręžė nuo mūsų.

 Faktas. Dėl to, ką padarė Adomas ir Ieva, Dievas mūsų nekaltina. Jis supranta, jog esame netobuli, ir nesitiki iš mūsų daugiau, nei pajėgiame (Psalmyno 103:14). Nors patiriame skaudžius paveldėtos nuodėmės padarinius, turime nuostabią galimybę tapti artimais Dievo draugais (Patarlių 3:32).

 Mitas. Krikštas apvalo žmogų nuo pirmosios nuodėmės, todėl būtina krikštyti kūdikius.

 Faktas. Norint būti išgelbėtam iš tiesų reikia pasikrikštyti, tačiau tik tikėjimas Jėzaus išperkamąja auka nuvalo visas asmens nuodėmes (1 Petro 3:21; 1 Jono 1:7). Kadangi teisingas tikėjimas yra pagrįstas pažinimu, kūdikis tokio tikėjimo įgyti negali. Todėl Biblijoje apie kūdikių krikštą nerašoma. Pirmo amžiaus krikščionys krikštijo ne kūdikius, bet tikinčiuosius – „tiek vyrus, tiek moteris“, kurie patikėjo Dievo Žodžiu (Apaštalų darbų 2:41; 8:12).

 Mitas. Moterys yra Dievo prakeiktos, nes uždraustą vaisių pirmoji suvalgė Ieva.

 Faktas. Dievas prakeikė ne moteris, bet „senąją gyvatę“, tai yra „Velnią ir Šėtoną“, kuris sukurstė Ievą nusidėti (Apreiškimo 12:9; Pradžios 3:14). Be to, kaltesniu už nepaklusimą Dievas laikė Adomą, ne jo žmoną (Romiečiams 5:12).

 Kodėl Dievas pasakė, kad Adomas viešpataus savo žmonai? (Pradžios 3:16) Tai nereiškia, jog Dievas tokį elgesį toleruoja. Jis tik išpranašavo, kad tai bus vienas iš nuodėmės padarinių. Dievas tikisi, kad vyras mylės bei gerbs savo žmoną ir rodys pagarbą visoms moterims (Efeziečiams 5:25; 1 Petro 3:7).

 Mitas. Adomo ir Ievos nuodėmė buvo lytiniai santykiai.

 Faktas. Pirmoji nuodėmė negalėjo būti lytiniai santykiai dėl šių priežasčių:

•   Adomui Dievas prisakė nevalgyti nuo gero ir blogo pažinimo medžio, kai jis dar neturėjo žmonos (Pradžios 2:17, 18);

•   Dievas nurodė Adomui ir Ievai: „Būkite vaisingi, dauginkitės“ (Pradžios 1:28). Dievas būtų žiaurus, jeigu baustų pirmąją porą už tai, ką daryti pats buvo įsakęs;

•   Adomas ir Ieva nuodėmę padarė ne kartu – pirma Ieva, paskui jos vyras (Pradžios 3:6);

•   Biblijoje apie lytinius santykius tarp vyro ir žmonos kalbama palankiai (Patarlių 5:18, 19; 1 Korintiečiams 7:3).