Turtuolis ir Lozorius yra vieno Jėzaus alegorinio pasakojimo veikėjai (Luko 16:19–31). Jiedu vaizduoja dvi žmonių grupes: 1) išdidžius religinius žydų vadovus Jėzaus dienomis ir 2) paprastus nuolankios širdies žmones, kurie palankiai atsiliepė į Jėzaus skelbiamą žinią.

Šiame straipsnyje:

•  Pasakojimo apie turtuolį ir Lozorių siužetas

•  Ar šis pasakojimas tikras ar išgalvotas?

•  Ar šis pasakojimas pagrindžia pragaro egzistavimo doktriną?

•  Kaip šį Jėzaus pasakojimą reikėtų suprasti?

 Evangelijos pagal Luką 16 skyriuje skaitome Jėzaus pasakojimą apie turtuolį ir elgetą – du vyrus, kurių padėtis kardinaliai pasikeitė.

 Turtuolis mėgaujasi ištaigingu gyvenimu. Prie jo namų vartų žmonės dažnai atneša elgetą vardu Lozorius; šis tikisi gauti maisto, likusio nuo turtuolio stalo. Po kurio laiko Lozorius miršta ir angelai jį nuneša pas Abraomą. Turtuolis irgi miršta ir yra palaidojamas. Tada Jėzus apie abu vyrus ima pasakoti taip, lyg po mirties jie gyventų toliau. Turtuolis kenčia liepsnose, todėl prašo Abraomą atsiųsti Lozorių, kad šis, vandenyje pamirkęs savo pirštą, atvėsintų jam liežuvį. Abraomas nesutinka patenkinti turtuolio prašymo. Jis pasako, kad dabar abiejų vyrų padėtis yra pasikeitusi ir kad tarp jų žioji neperžengiama praraja.

 Pasakojimas apie turtuolį ir Lozorių yra alegorinis. Tai pripažįsta ir biblistai. Kad Jėzus papasakojo alegoriją, rašoma kai kurių Biblijos vertimų Luko 16 skyriaus paantraštėje, pavyzdžiui, Martyno Liuterio Biblijos vertime (1912 m. leidimas), taip pat Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertime (2006 m. leidimas). O štai katalikiško vertimo Jerusalem Bible vienoje išnašoje sakoma, kad tai „alegorija, arba pamokomo turinio pasakojimas, neturintis jokių sąsajų su istoriniais asmenimis“.

 Ar papasakodamas šią alegoriją Jėzus norėjo pasakyti, kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas? Ar leido suprasti, kad kai kurie žmonės po mirties kankinasi pragaro liepsnose, taip pat kad Abraomas su Lozoriumi buvo danguje? Atsakymas – ne.

 Štai keletas argumentų.

•   Jeigu turtuolis iš tikro būtų kankinęsis liepsnose, ar vanduo ant Lozoriaus piršto karštyje nebūtų išgaravęs?

•   Net jeigu vanduo nebūtų išgaravęs, argi vienas lašelis būtų galėjęs atgaivinti turtuolį ir palengvinti jo kančias?

•   Kaip Abraomas būtų galėjęs gyventi danguje, jei Jėzus aiškiai buvo pasakęs, kad į dangų nėra pakilęs joks žmogus? (Jono 3:13)

 Ne. Nors šis pasakojimas išgalvotas, kai kurių tvirtinimu, jis leidžia suprasti, kad geri žmonės po mirties eina į dangų, o blogi kankinasi pragaro liepsnose. a

 Ar toks tvirtinimas turi pagrindo? Ne, neturi.

 Tikėjimas pragaro egzistavimu nesiderina su tuo, kas Biblijoje kalbama apie mirusiuosius. Joje nerašoma, kad gerų žmonių po mirties laukia palaimingas gyvenimas danguje, o blogų – kančios pragaro ugnyje. Biblijoje sakoma: „Gyvieji suvokia, kad turės mirti, o mirusieji nieko nesuvokia“ (Mokytojo 9:5).

 Pasakojimas apie turtuolį ir Lozorių leidžia suprasti, kad dviejų žmonių grupių padėtis turėjo kardinaliai pasikeisti.

 Turtuolis, iš visko sprendžiant, vaizduoja godžius žydų religinius vadovus (Luko 16:14). Į paprastą liaudį jie žiūrėjo iš aukšto (Jono 7:49). Nors ir klausėsi Jėzaus, jo mokymą niekino.

 Lozorius vaizduoja religinių vadovų menkinamus paprastus žmones, kurie palankiai atsiliepė į Jėzaus skelbiamą žinią.

 Abiejų grupių padėtis pasikeitė kardinaliai.

•   Žydų religiniai vadovai manė, kad Dievas jiems palankus. Tačiau dėl to, kad nepriėmė į širdį Jėzaus skelbiamos žinios, Dievas juos nuo savęs atstūmė, jų garbinimas jam tapo nemielas. Vaizdžiai sakant, religiniai vadovai mirė ir žinia, kurią skelbė Jėzus ir jo sekėjai, juos kankino (Mato 23:29, 30; Apaštalų darbų 5:29–33).

•   Daugelis paprastų žmonių Jėzaus skelbiamą žinią priėmė, todėl atsidūrė padėtyje, kur kas palankesnėje nei religiniai vadovai, – jiems atsivėrė galimybė pažinti Dievą ir įgyti jo malonę (Jono 17:3).