1, 2. a) Kur keliauja Rūta ir Noomė ir kodėl jos gedi? b) Kuo ši kelionė ypatinga Rūtai?

RŪTA drauge su Noome eina keliu per vėjo gairinamas Moabo plynaukštes. Bekraštėje dykynėje jiedvi — tik mažyčiai taškeliai. Vakaro šešėliams ilgėjant, Rūta pažvelgia į anytą. Jau metas ieškotis vietos nakvynei. Rūta nuoširdžiai myli Noomę, rūpinasi ja kaip savo mama.

² Abi moteris slegia sunki sielvarto našta. Noomė, prieš daugelį metų palaidojusi vyrą, dabar neteko ir abiejų sūnų, Kiljono ir Machlono. Rūta irgi gedi — Machlonas buvo jos vyras. Moterys traukia į Izraelį, į Betliejaus miestą. Tik Noomė grįžta namo, o Rūta keliauja į nežinią. Sulig kiekvienu žingsniu ji vis labiau tolsta nuo gimtojo krašto, palikusi savo giminaičius, papročius ir dievus. (Perskaityk Rūtos 1:3-6.)

3. Į kokius klausimus ieškosime atsakymo?

³ Kodėl ši jauna moabitė ryžosi tokioms didelėms permainoms? Ar jai užteks jėgų pradėti naują gyvenimą, ar įstengs pasirūpinti savimi ir anyta? Rūtos tikėjimo pavyzdys mus daug pamoko. (Taip pat skaityk straipsnelį  „Maža, bet neįkainojama“.) Pirma pakalbėkime, kodėl ji su Noome išsiruošė į tą nelengvą kelionę.

4, 5. a) Kodėl Noomės šeima išsikėlė į Moabą? b) Kokių sunkumų Noomė patyrė Moabe?

⁴ Rūta užaugo Moabe, nedideliame krašte į rytus nuo Negyvosios jūros. Didžiąją Moabo teritorijos dalį sudarė gilių, siaurų tarpeklių išraižytas plokščiakalnis, tik kur ne kur apaugęs miškeliais. Žemės ten buvo labai derlingos ir krašto gyventojai nestokojo maisto, net kai Izraelį vargino nepritekliai. Tokios aplinkybės ir suvedė Rūtą su Machlonu (Rūt 1:1).

 ⁵ Kilus Izraelyje badui, Noomės vyras Elimelechas nutarė palikti gimtąjį kraštą ir su visa šeima keltis į Moabą. Svečioje šalyje, toli nuo šventavietės, į kurią visi izraelitai turėjo reguliariai vykti pagarbinti Jehovos, Elimelecho šeimai tikriausiai buvo nelengva išsaugoti tvirtą tikėjimą (Įst 16:16, 17). Tačiau Noomė liko Dievui ištikima. Deja, moterį prislegia didžiulis sielvartas — miršta jos vyras (Rūt 1:2, 3).

6, 7. a) Dėl ko Noomė galėjo nusivilti? b) Kodėl Noomės elgesys su marčiomis pagirtinas?

⁶ Vėliau Noomės sūnūs veda moabites, ir toks jų sprendimas, be abejo, ją dar labiau prislegia (Rūt 1:4). Ji žino istoriją, kaip kadaise patriarchas Abraomas stengėsi surasti Izaokui į žmonas merginą, tarnaujančią Jehovai (Pr 24:3, 4). Vėliau Mozės įstatyme Izraelio tauta buvo perspėta nesimaišyti vedybomis su kitataučiais, kad šie neįtrauktų jos į stabmeldystę (Įst 7:3, 4).

⁷ Nors Noomė, reikia manyti, nusiminė, kai Machlonas ir Kiljonas vedė moabites, savo nuoskaudos marčioms stengėsi neparodyti, su jomis elgėsi kilniai, maloniai. Galbūt vylėsi, kad laikui bėgant ir jos pamils tikrąjį Dievą Jehovą. Taip Noomė ir jos marčios tapo labai artimos ir palaikė viena kitą, kai šeimą užgriuvo didelės nelaimės. Abu Noomės sūnūs mirė, ir Rūta su Orpa liko bevaikės našlės (Rūt 1:5).

8. Kas tikriausiai dar labiau suartino Rūtą su Jehova?

⁸ Ar galėjo Rūta rasti paguodą savo tautiečių religijoje? Vargu. Moabitai garbino daugybę dievų, iš kurių vyriausiasis buvo Kemošas (Sk 21:29). Manoma, kad moabitų religijai buvo būdingos to meto tautose paplitusios žiaurybės, įskaitant netgi vaikų aukojimą. Machlonas ir Noomė, be abejo, pasakojo Rūtai apie Izraelio Dievą Jehovą. Taip ji sužinojo, kad tikrasis Dievas visai nepanašus į žiaurius Moabo dievus. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 6:5.) Rūta, sukrėsta netekties, aišku, dar labiau glaudėsi prie Noomės ir mielai klausėsi jos pasakojimų apie visagalį Jehovą, apie jo nuostabius darbus, meilę, gailestingumą savo tautai.

9—11. a) Ką moterys nusprendė daryti? b) Ką mums primena skaudi Noomės, Rūtos ir Orpos patirtis?

 ⁹ O Noomė vis laukė žinių iš gimtojo krašto. Ir štai vieną dieną ji išgirsta, tikriausiai iš kokio atkeliavusio pirklio, kad badas Izraelio žemėje baigėsi. Jehova atsiminė savąją tautą. Betliejuje — išvertus „duonos namai“ — vėl nestigo duonos. Noomė nutaria grįžti į tėviškę (Rūt 1:6).

¹⁰ Ką darys jos marčios, Rūta ir Orpa? (Rūt 1:7) Nelaimė jas labai suartino su Noome. Šios moters gerumas ir tvirtas tikėjimas Jehova, regis, ypač palietė Rūtos širdį. Taigi visos trys išsiruošia į Judą.

¹¹ Šis pasakojimas mums dar kartą primena, kad nelaimės ir netektys neaplenkia ir gerų, dorų žmonių (Mok 9:2, 11). Čia taip pat gera pamoka, kad ištikus nelaimei mus gali paguosti ir palaikyti draugai — ypač tie, kurie, kaip ir Noomė, kliaujasi Jehova (Pat 17:17).

12, 13. Kodėl Noomė prašo Rūtos ir Orpos grįžti namo ir ką šios atsako?

¹² Moterys pamažu tolsta nuo savo namų. Tuo tarpu Noomei neduoda ramybės mintis, kas bus su Rūta ir Orpa. Ji labai brangina marčias už jų gerumą ir už meilę, kurią parodė jos sūnums. Noomė baiminasi, kad Betliejuje — svečiame krašte — Rūtos ir Orpos laukia dar didesni vargai ir pati ji niekuo negalės joms padėti.

¹³ Noomė nebeištveria: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo Viešpats jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man!“ Anyta kiekvienai palinki sukurti naują šeimą ir pradėti naują gyvenimą. Ji trokšta, kad Jehova atlygintų joms už visa  gera, ką yra padariusios. Ši senyva moteris galvoja ne apie savo, o apie jų gerovę. Nenuostabu, kodėl Rūta ir Orpa taip prie jos prisirišusios. Kai Noomė atsisveikindama jas pabučiuoja, abi ima balsiai raudoti ir sako: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“ (Rūt 1:8-10)

14, 15. a) Kaip apsisprendė Orpa? b) Ką Noomė sakė Rūtai?

¹⁴ Tačiau Noomę perkalbėti nelengva. Ji tikina maža ką galinti pasiūlyti Izraelyje. Neturi nei vyro, kuris ja pačia pasirūpintų, nei sūnų, už kurių galėtų jas išleisti, nei vilties dar kartą ištekėti ir susilaukti vaikų. Todėl Noomė jaučia nenumaldomą kartėlį. Galiausiai Orpa paklauso Noomės. Moabe jos namai, motina ir visa šeima. Pasilikti savame krašte atrodo protingiau. Tad sunkia širdimi ji atsibučiuoja su Noome ir pasuka atgal (Rūt 1:11-14).

¹⁵ O kaip Rūta? Noomės žodžiai skamba įtikinamai. Tačiau Rūta, kaip skaitome, „liko prisirišusi prie jos“, ji nutarė keliauti su anyta. Matydama, kad Rūta nenori trauktis, Noomė ją dar sykį ragina: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“ (Rūt 1:15) Čia skaitytojui verta atkreipti dėmesį į vieną detalę. Orpa sugrįžo ne tik pas savo tautą, bet ir „prie savo dievų“. Ji taip ir liko su Kemošo ir kitų netikrų dievų garbintojais. Rūta pasirinko kitaip.

16—18. a) Kam Rūta buvo tvirtai apsisprendusi? b) Ką iš Rūtos pavyzdžio sužinome apie ištikimą meilę? (Atkreipk dėmesį į iliustracijas.)

 ¹⁶ Rūta iš širdies Noomę pamilo ir nori tarnauti jos Dievui. Ji tvirtai žino, ką darys. Tad maldaujamai žvelgdama anytai į akis taria: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas! Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį Viešpats * tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!“ (Rūt 1:16, 17)

¹⁷ Šie nuoširdūs Rūtos žodžiai, ištarti jau prieš tris tūkstančius metų, šiandien skamba tarsi graži odė ištikimajai meilei. Tik stipriausia meilė ir ištikimybė galėjo įkvėpti Rūtai ryžto keliauti drauge su Noome. Niekas nebūtų galėjęs jų išskirti, nebent mirtis. Rūta buvo pasiryžusi palikti viską, ką turėjo Moabe, įskaitant tėvų dievus, ir apsigyventi tarp svetimų žmonių. Svarbiausia, ji nusprendė tarnauti tikrajam Dievui Jehovai.

¹⁸ Taigi Rūta ir Noomė tęsė kelionę į Betliejų. Kelias buvo ilgas, manoma, galėjo užtrukti visą savaitę. Eidamos jos, be abejo, daug šnekėjosi, viena kitą drąsino.

19. Kaip tu gali parodyti ištikimąją meilę šeimai, draugams, bendruomenei?

¹⁹ Dabar gyvename sunkiais laikais, paskutinėmis dienomis, todėl pasaulyje daug sielvarto (2 Tim 3:1). O kai prislegia artimo žmogaus netektis, ypač nelengva. Tad mums kaip niekad svarbu puoselėti ištikimąją meilę. Tai tokia meilė, kuri atkakliai siekia tikslo ir nepasiduoda. Šiame niūriame pasaulyje ji yra galinga gėrio jėga. Ištikimai vienas kitą mylėti turi sutuoktiniai ir apskritai visi šeimos nariai, tokia meilė turi saistyti draugus ir vienyti bendruomenę. Sekdami Rūtos pavyzdžiu puoselėkime šį taurų jausmą. (Perskaityk 1 Jono 4:7, 8, 20.)

20—22. a) Kaip Noomei atsiliepė patirti išgyvenimai? b) Kokia mintis slėgė Noomę? (Taip pat perskaityk Jokūbo 1:13.)

²⁰ Sakyti, kad myli, aišku, daug lengviau negu parodyti tai darbais. Rūtai dabar kaip tik ir atsivėrė proga išreikšti savo meilę Noomei ir Dievui Jehovai, kuriam apsisprendė tarnauti.

²¹ Moterys galiausiai pasiekia Betliejų, miestelį už kokių 10 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės. Sugrįžus Noomei, visi sujunda — tikriausiai jos šeima tenykščiams buvo gerai žinoma. Miestelėnės klausinėja: „Argi tai Noomė?“ Matyt, gyvenimo Moabe metai įrašė jos veide ne vieną karčią netekties ir kančios ašarą (Rūt 1:19).

²² Tada savo kraštietėms ir kaimynėms Noomė papasakoja, koks nemielas jai pasidarė gyvenimas. Netgi prašo vadinti ją nebe Noome (hebr. „mieloji, malonioji“), o Mara („apkartusi“). Maža to, kaip kadaise Jobą, Noomę slegia mintis, kad visi jos vargai yra Jehovos bausmė (Rūt 1:20, 21, išn.; Job 2:10; 13:24-26).

23. Kas Rūtai rūpi ir kokią teisę beturčiams teikė Mozės įstatymas? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

²³ Taigi moterys apsigyvena Betliejuje. Rūtos pečius slegia nemenka našta — reikia pelnyti duoną sau ir anytai. Ji žino, kad Izraelio tautai Jehovos duotas Įstatymas gina beturčių teises. Vargšams leidžiama per javapjūtę eiti į laukus rinktis to, ką palieka pjovėjai ir kas auga lauko pakraščiuose (Kun 19:9, 10; Įst 24:19-21). *

24, 25. Kokio darbo Rūta imasi ir kaip jai klojasi?

 ²⁴ Jau prasidėjusi miežiapjūtė (maždaug balandžio mėnuo pagal mūsų kalendorių). Rūta patraukia į laukus pažiūrėti, gal kas nors leis jai pasirinkti derliaus likučių. Visai atsitiktinai ji ateina į laukus, kurie priklauso pasiturinčiam žemvaldžiui Boazui, Noomės mirusio vyro Elimelecho giminaičiui. Nors Rūta ir turi neginčijamą teisę eiti į laukus rinkti varpų, ji vis tiek atsiklausia pjovėjų prižiūrėtojo. Šiam leidus, tuojau kimba į darbą (Rūt 1:22—2:3, 7).

²⁵ Ir štai Rūta eina paskui pjovėjus. Jiems titnago pjautuvais kertant miežius, ji pasilenkusi renka, kas lieka ant žemės, riša į kūlelius ir neša į plynumą, kur vėliau iškuls grūdus. Darbas alinantis, einasi lėtai. Įdienojus, saulės kaitroje darosi dar sunkiau. Tačiau Rūta uoliai pluša, prorečiais atsitiesdama nubraukti prakaitą. Nuo darbo ji atsitraukia tik trumpam, pakviesta į pjovėjams skirtą pašiūrę užkąsti.

26, 27. Koks buvo Boazas ir kaip elgėsi su Rūta?

²⁶ Rūta tikriausiai net nesitiki, kad kas nors į ją kreips dėmesį. Bet Boazas moterį pastebi ir apie ją pasiteirauja pjovėjų prižiūrėtojo. Koks žmogus yra Boazas? Dievobaimingas, tvirto tikėjimo vyras. Atėjęs į laukus savo pjovėjus jis pasveikina žodžiais: „Jehova su jumis.“ Pjovėjai — kai kurie galbūt padieniai darbininkai ar svetimšaliai — atsako tuo pačiu palinkėjimu. Šis brandaus amžiaus vyras parodo Rūtai tėvišką dėmesį (Rūt 2:4-7, NW).

 ²⁷ Boazas į Rūtą kreipiasi labai maloniai, „mano dukterie“. Taip pat pakviečia moterį ir kitąsyk ateiti į jo laukus, netgi siūlo laikytis prie jo tarnaičių, kad jos kas nors neužgautų ir neįskaudintų. O atėjus pietų metui pavadina drauge su visais pasistiprinti. (Perskaityk Rūtos 2:8, 9, 14.) Svarbiausia, ją pagiria ir padrąsina. Kaip?

28, 29. a) Kokį vardą Rūta pelnė tarp Betliejaus gyventojų? b) Kaip tu gali glaustis prie Jehovos?

²⁸ Rūtai paklausus, už ką ji, svetimšalė, sulaukė tokios malonės, Boazas paaiškina girdėjęs, kiek gera ji padariusi savo anytai Noomei. Reikia manyti, Noomė gyrė marčią kitoms betliejietėms ir kalbos pasiekė Boazą. Be to, jis žino apie Rūtos apsisprendimą tarnauti Jehovai. Tai matyti iš šio palinkėjimo: „Teatlygina gausiai tau Viešpats už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš Viešpaties, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti“ (Rūt 2:12).

²⁹ Šie žodžiai, be abejo, dar labiau pakėlė Rūtai dvasią, nes ji iš tikrųjų glaudėsi prie Jehovos, tarsi paukštukas po paukštės sparnais. Padėkojusi Boazui už paguodos žodžius moteris vėl kimba į darbą ir triūsia iki pat vakaro (Rūt 2:13, 17).

30, 31. Kuo įsimenantis Rūtos darbštumo, dėkingumo ir meilės pavyzdys?

³⁰ Kai susiduriame su ekonominiais sunkumais, verta prisiminti Rūtos pavyzdį. Ji nemanė, kad kiti privalo ją šelpti, o jei kas padėdavo, būdavo labai dėkinga. Reikėjo pasirūpinti artimu žmogumi, tad moteris nesigėdijo imtis sunkaus, juodo darbo. Taip pat Rūta paklaũsė protingo patarimo, kur ir su kuo jai geriausia dirbti. Svarbiausia, niekada nepamiršo, kas yra jos didžiausias globėjas — dangiškasis Tėvas Jehova.

³¹ Tad mokykimės iš Rūtos nuolankumo, darbštumo, dėkingumo ir būsime geras pavyzdys visiems. O kaip Jehova palaimino Rūtos ir Noomės gyvenimą? Apie tai pakalbėsime kitame knygos skyriuje.