Daugelis žmonių, netgi tie, kas laiko save krikščionimis, mano, kad Biblijoje užrašyti dorovės principai yra gerokai pasenę ir nebetinka XXI amžiaus žmogui. Dėl kintančio visuomenės požiūrio, ypač lytinės dorovės klausimais, savo nuostatas pakoreguoja ir nemažai bažnyčių. Bet ar tikrai Biblijoje iškeliamos vertybės mūsų laikams neaktualios? Pažiūrėkime, kodėl taip teigti būtų neteisinga.

 Mums reikia Kūrėjo vadovavimo – taip esame sukurti. Biblijoje sakoma: „Ne žmogaus valioje jo keliai, ne jam gyvenime kreipti savo žingsnius“ (Jeremijo 10:23). Dievas Jehova a sukūrė mus su gebėjimu patiems priimti sprendimus, tačiau nedavė mums nei teisės, nei gebėjimo spręsti, kas gera, o kas ne. Nustatyti gėrio ir blogio standartus gali tik Dievas, todėl jis mus ragina gyvenime kliautis jo išmintimi (Patarlių 3:5).

 Kokios yra žmogui Dievo nustatytos moralės normos, sužinome iš Biblijos. Kodėl mums verta jų laikytis? Aptarkime dvi priežastis.

•   Dievas yra mūsų Kūrėjas (Psalmyno 100:3). Kadangi mus sukūrė, Jehova geriausiai žino, ko mums reikia, kad būtume laimingi ir sveiki fiziškai, protiškai ir emociškai. Kūrėjas taip pat žino, kokios būna pasekmės, kai žmogus nepaiso jo nustatytų moralės normų (Galatams 6:7). Jehova nenori, kad mes kentėtume, – jis linki mums paties geriausio. Biblijoje pasakyta: „Aš, Jehova, esu tavo Dievas. Mokau tave to, kas naudinga, vedu keliu, kuriuo turėtum eiti“ (Izaijo 48:17).

•   Širdis gali mus apgauti. „Klausyk savo širdies“ – ar girdėti šie žodžiai? Nemažai žmonių mano, kad gyvendami taip, kaip liepia širdis, bus laimingi ir nuo nieko nepriklausomi. Tačiau Biblija įspėja: „Širdis už viską klastingesnė ir nenuspėjama“ (Jeremijo 17:9). Jei kliaujamės vien savo jausmais ir atmetame Dievo išmintį, galime pasielgti taip, dėl ko vėliau gailėsimės (Patarlių 28:26; Mokytojo 10:2).

 Žinoma, ne. Biblija yra žinių apie Dievą šaltinis. Iš jos sužinome, ko jis iš mūsų tikisi, kas jam priimtina ir kas ne (1 Korintiečiams 6:9–11; Galatams 5:19–23). Dievas nori, kad žmonės būtų mokomi šių svarbių tiesų (1 Timotiejui 2:4). O mokyti žmones to, kas parašyta Šventajame Rašte, yra Dievo tarno pareiga (Titui 1:7–9).

 Žmonės, kurie nenori gyventi pagal Biblijos moralės normas, dažniausiai ieško tokių dvasinių mokytojų, kurie pritartų jų požiūriui. Pačioje Biblijoje buvo pasakyta, kad ateis laikas, kai žmonės „susiras mokytojų, kurie pataikautų jų ausims“ (2 Timotiejui 4:3). Bet Dievo Žodyje griežtai pasakyta: „Vargas tiems, kurie pikta vadina geru, o gera – piktu“ (Izaijo 5:20). Religiniai vadovai, kurie nemoko žmonių, kas iš tikrųjų Dievo požiūriu nedora, galiausiai turės jam atsiskaityti.

 Ne. Jėzus savo sekėjus mokė nė vieno neteisti, kiekvieną žmogų mylėti ir gerbti (Mato 5:43, 44; 7:1). Tie, kas nuoširdžiai myli Dievą, stengiasi sekti jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

 Tikri Jėzaus sekėjai pirmiausia žiūri savęs – ar patys tvirtai laikosi Dievo nustatytų dorovės normų. Ir jie supranta, kad kiti žmonės turi teisę pasirinkti kitokį gyvenimo būdą (Mato 10:14). Laikytis krikščioniškų vertybių kitų žmonių jie neverčia. Jie nebando kaip nors paveikti politinių struktūrų ar kitais kanalais primesti savo įsitikinimų – Jėzus nedavė jiems tokių įgaliojimų (Jono 17:14, 16; 18:36).

 Tie, kas vadovaujasi Dievo duotomis elgesio normomis, mato, kad jiems tai tik į gera. Jie ne tik džiaugiasi gyvenimu dabar, bet ir pasideda tvirtą pamatą ateičiai (Psalmyno 19:8, 11). Tokie žmonės...

•   jaučiasi daug laimingesni (Patarlių 29:6);

•   turi artimą ryšį su Dievu (Patarlių 3:32);

•   sunkiu metu sulaukia Dievo pagalbos (Patarlių 11:8);

•   turi amžino gyvenimo viltį (Psalmyno 37:29).