Daugelis žmonių gerai žino maldą „Tėve mūsų“, kurią kaip pavyzdį savo mokiniams davė Jėzus. Šią maldą galime rasti Biblijos dalyje, vadinamoje Naujuoju Testamentu. Ji prasideda tokiais žodžiais: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9, Lietuvos Biblijos draugija, 1999). Taigi Jėzus mokė melsti, kad Dievo vardas būtų laikomas šventu. Deja, daugelyje Naujojo Testamento vertimų Dievo vardo – Jehova arba Jahvė – nėra. Tuose vertimuose yra paminėti netikrų dievų ir deivių, pavyzdžiui, Dzeuso, Hermio, Artemidės, vardai. Tad argi neturėtų būti minimas ir tikrojo Dievo, Biblijos Autoriaus, vardas? (Apaštalų darbų 14:12; 19:35; 2 Timotiejui 3:16)

 Du Biblijos vertėjai, išleidę vertimus į anglų kalbą, – Lanselotas Šadvelas ir Frederikas Parkeris – buvo įsitikinę, kad Dievo vardas turi būti grąžintas į Naująjį Testamentą. Kodėl sakome „grąžintas“? Jie suprato, kad originaliame tekste Dievo vardas buvo, tačiau vėliau buvo iš ten pašalintas. Pažiūrėkime, kodėl jie padarė tokią išvadą.

 Tiek Šadvelas, tiek Parkeris žinojo, kad išlikusiuose Senojo Testamento rankraščiuose (daugiausia parašytuose hebrajiškai) Dievo vardas vartojamas tūkstančius kartų. Todėl jiems pasirodė keista, kad prieinamuose Naujojo Testamento rankraščiuose pilnos Dievo vardo formos nėra. a Šadvelas atkreipė dėmesį ir į kitą įdomų faktą: Naujojo Testamento rankraščiuose vartojamos tokios pat frazės kaip ir Senajame Testamente, pavyzdžiui, „Jehovos angelas“, tačiau Naujojo Testamento perrašinėtojai tokiose frazėse, regis, Dievo vardą pakeitė žodžiu Kyrios, kas reiškia „Viešpats“ (2 Karalių 1:3, 15; Apaštalų darbų 12:23).

 Šadvelas ir Parkeris nebuvo pirmieji, sugrąžinę Dievo vardą į Naująjį Testamentą. b Dievo vardas randamas ir ankstesniuose angliškuose Biblijos vertimuose, tačiau tik keliose vietose. Taigi 1863 m. pasirodęs Parkerio „Pažodinis Naujojo Testamento vertimas“ (A Literal Translation of the New Testament) buvo pirmasis Naujojo Testamento vertimas į anglų kalbą, kuriame Dievo vardas vartojamas visame tekste. O ką žinome apie Lanselotą Šadvelą ir Frederiką Parkerį?

 Lanselotas Šadvelas (1808–1861) buvo advokatas, sero Lanseloto Šadvelo, Anglijos vicekanclerio, sūnus. Jis priklausė Anglikonų Bažnyčiai. Nors tikėjo Trejybe, Šadvelas labai gerbė Dievo vardą ir savo raštuose ne sykį pavartojo tokią frazę „šlovingas JEHOVOS vardas“. Šadvelo parengtame Evangelijų pagal Matą ir Morkų vertime (The Gospels of Matthew, and of Mark) Jehovos vardas 28 kartus paminėtas pagrindiniame tekste ir 465 kartus pastabose.

 Dievo vardą Šadvelas greičiausiai sužinojo pamatęs jį Senajame Testamente originalo kalba. Jo žodžiais tariant, tie, kas Senojo Testamento vertime į graikų kalbą Dievo vardą pakeitė žodžiu Kyrios, „nėra sąžiningi vertėjai“.

 Šadvelo vertime vardas Jehova pirmą kartą sutinkamas Mato 1:20. Pastaboje prie šios eilutės jis parašė: „Žodis Kyrios, vartojamas šioje ir daugelyje kitų Naujojo Testamento ištraukų, reiškia Dievo vardą JEHOVA. Būtina, kad šis vardas būtų grąžintas į anglišką vertimą.“ Šadvelas pridūrė: „Taip mes parodome, kad gerbiame Dievą. Jis pasivadino JEHOVA, todėl ir mes turime jį vadinti šiuo vardu.“ Toliau jis rašė: „Sankcionuotame mūsų Biblijos vertime (Karaliaus Jokūbo versijoje) vardas JEHOVA beveik nevartojamas. [...] Vietoj Dievo vardo mes skaitome The Lord („viešpats“, „šeimininkas“).“ Šadvelas teigė, kad tai pats netinkamiausias titulas, sugalvotas Dievo vardui pakeisti, ir pridūrė, kad net jis pats savo dvare yra vadinamas lordu.

 Evangelijos pagal Matą vertimą Šadvelas išleido 1859 m. Po dvejų metų, 1861 m., dienos šviesą išvydo bendras Evangelijų pagal Matą ir Morkų leidimas. Tęsti pradėtą darbą Šadvelui sutrukdė ankstyva mirtis. Jis mirė 1861 m. sausio 11 d., būdamas 52-ejų. Tačiau jo darbai ir įdėtos pastangos tikrai nenuėjo veltui.

 Šadvelo paruoštas Evangelijos pagal Matą vertimas patraukė vieno turtingo verslininko iš Londono dėmesį. Tai buvo Frederikas Parkeris (1804–1888). Jis pats, būdamas maždaug dvidešimties, ėmė versti Naująjį Testamentą. Kitaip nei Šadvelas, Parkeris netikėjo Trejybe. Jis rašė: „Norėčiau, kad visa Dievo brangaus Sūnaus Bažnyčia [...] visa širdimi priimtų tiesą [...] ir garbintų vienintelį Visagalį Jehovą.“ Kadangi Naujojo Testamento rankraščiuose žodis Kyrios taikomas tiek Viešpačiui Dievui, tiek Viešpačiui Jėzui, Parkerio pastebėjimu, skaitytojams sunku įžvelgti skirtumą tarp šių dviejų asmenų. Taigi Parkeris labai susidomėjo pamatęs, kad Šadvelas žodį Kyrios kai kur vertė „Jehova“.

 O kas padėjo Parkeriui įsigilinti į šį rimtą reikalą? Jis studijavo senovės graikų kalbą ir parašė keletą knygų bei traktatų apie šios kalbos gramatiką. Be to, jis buvo Anglijos Biblijos instituto narys, o šis institutas skatino studentus tyrinėti Biblijos rankraščius ir dėjo daug pastangų, kad anglų kalba būtų išleisti aukštesnės kokybės Biblijos vertimai. Taigi 1842 m. Parkeris ėmė dalimis leisti savo Naujojo Testamento vertimą. c

 Keletą metų Parkeris rašė straipsnius ir juose gvildeno tokius klausimus: kokiais atvejais Kyrios reiškia Viešpatį Jėzų, o kokiais – Viešpatį Dievą? kodėl Kyrios graikiškajame tekste dažniausiai vartojamas kaip vardas, o ne kaip titulas?

 Kai Parkeris perskaitė Šadvelo 1859 m. išleistą Evangelijos pagal Matą vertimą ir jo pastabas apie žodį Kyrios, jis galutinai įsitikino, kad tam tikruose kontekstuose Kyrios turi būti verčiamas „Jehova“. Parkeris peržiūrėjo savąjį Naujojo Testamento vertimą ir įrašė Jehovos vardą visur, kur, jo manymu, jis turėtų būti remiantis kontekstu ir graikų kalbos gramatika. 1863 m. Parkeris išleido vienatomį „Pažodinį Naujojo Testamento vertimą“ (A Literal Translation of the New Testament). Jame Dievo vardas pagrindiniame tekste randamas 187 kartus. Kiek žinoma, tai pirmasis Biblijos vertimas į anglų kalbą, kuriame Dievo vardas vartojamas visoje graikiškojoje dalyje. d

 1864 m. Parkeris vienoje knygoje išleido du Naujojo Testamento vertimus – savąjį ir Karaliaus Jokūbo versijos. Šitaip jis norėjo parodyti, kuo šie vertimai skiriasi vienas nuo kito. Šis jo veikalas vadinasi A Collation of an English Version of the New Testament of Our Lord and Saviour Jesus Christ from the Text of the Vatican Manuscript With the Authorized English Version. e

 Norėdamas paaiškinti, kaip svarbu grąžinti Dievo vardą į Naująjį Testamentą, Parkeris atkreipė skaitytojų dėmesį į kai kurias eilutes iš Karaliaus Jokūbo versijos. Viena tokių – Romiečiams 10:13, kur parašyta: „Kas šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Parkeris iškėlė klausimą: „Ar įmanoma perskaičius šią eilutę Karaliaus Jokūbo versijoje suprasti, kad čia kalbama apie Jehovą, o ne apie jo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų?“

 Savo straipsnių, brošiūrų ir kitų darbų spausdinimui ir reklamai Parkeris išleido tūkstančius svarų, o tuo metu tai buvo labai dideli pinigai. Štai vos per vienus metus šiam tikslui jis išleido 800 svarų – šiais laikais tai atitiktų daugiau nei 100 000 svarų sterlingų (apie 115 000 eurų). Savo leidinių egzempliorius Parkeris nemokamai siųsdavo pažįstamiems bei aukšto rango dvasininkams, kad ir šie galėtų su jais susipažinti.

 Kai kurie teologai šaipėsi iš Parkerio raštų ir iš jo Naujojo Testamento vertimų, kurie buvo išleisti palyginti nedideliu tiražu. Jie nevertino nei jo, nei Lanseloto Šadvelo, nei kitų nuoširdžių vertėjų pastangų grąžinti Dievo vardą į Naująjį Testamentą.

 Kviečiame pažiūrėti informatyvų 10 minučių siužetą Ekskursija po Voriko muziejaus ekspoziciją „Biblija ir Dievo vardas“