Kaipgi aš, buvęs komunistas, nusprendžiau prisidėti prie tikinčių žmonių, visuomenėje laikomų liaudies priešais? Kaip Jehovos meilė ir bendratikių pamokymai darbo stovykloje ir tremties metais padėjo man tapti geresniu žmogumi?

 Gimiau 1930 metais šiaurės Moldovoje, skurdžiame kaime pavadinimu Tabani. Tėvai dirbo kolūkyje. Nors dirbo daug ir sunkiai, išlaikyti šešis vaikus buvo labai nelengva. Mama buvo stačiatikė, o tėtis – katalikas. Prisimenu, kaip jie piktindavosi nederamu dvasininkų elgesiu.

 Aštuoniolikos baigiau mokyklą ir įstojau į komjaunimo – komunistinės jaunimo sąjungos – gretas. Šios sąjungos tikslas buvo ruošti būsimus komunistų partijos narius. Gana greitai tapau vietinio skyriaus sekretoriumi. Žavėjausi komunistų skleidžiamomis idėjomis apie brolybę, lygybę ir teisingumą, tačiau greitai pamačiau, kad mano aplinkoje esantys žmonės elgiasi neteisingai ir nesąžiningai. Jaučiausi labai nusivylęs.

 Tuo metu Sovietų Sąjungoje a buvo uždarinėjamos bažnyčios ir likviduojamos religinės grupės. Kadangi buvau aktyvus komjaunuolis, turėjau remti antibažnytinę politiką. Mūsų kaime buvo Jehovos liudytojų. Mačiau, kad jie sąžiningi ir taikūs, bet laikiau juos fanatikais. Nė nenumaniau, kad būtent vienas iš jų atsakys į daugelį man rūpėjusių svarbių gyvenimo klausimų.

 Mano dėdė Dmitrijus irgi buvo Jehovos liudytojas, jis irgi gyveno mūsų kaime. Vieną 1952-ųjų pavasario dieną jis manęs paklausė: „Georgijau, kaip tu įsivaizduoji savo gyvenimą?“ Dėdė buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo manęs šito paklausti, nes jam iš tikro rūpėjau. Tuo metu mano galvoje kirbėjo daug klausimų, vienas iš jų: „Jei Dievas yra, kodėl jis nieko nedaro, kad palengvintų žmonių vargus?“ Aštuonias dienas Dmitrijus naudodamasis Biblija atsakinėjo į mano klausimus. Būdavo, kad apie Dievą prasišnekėdavome iki trečios valandos nakties.

 Po tų pokalbių nusprendžiau imtis tyrinėti Bibliją. Laikui bėgant suvokiau, kad danguje turiu rūpestingą Tėvą ir kad jis mane myli (Psalmyno 27:10). Bibliją menkai teišmaniau, bet pajautęs širdyje meilę Jehovai supratau, ką turiu daryti. Nepaisydamas vietinės vadovybės grasinimų, išstojau iš komunistų partijos. 1952-ųjų rugsėjį, praėjus keturiems mėnesiams nuo tada, kai pradėjau tyrinėti Bibliją, daviau Jehovai pasiaukojimo įžadą ir pasikrikštijau.

 Savo meilę Jehovai norėjau parodyti darbais, todėl pasisiūliau pristatinėti biblinius leidinius kaimuose gyvenantiems bendratikiams. Tai buvo rizikinga, nes Jehovos liudytojų veikla tuo metu buvo uždrausta ir įtarūs žmonės, pamatę savo kaime nepažįstamąjį, galėjo tuoj pat apie jį pranešti valdžiai. Tiesą pasakius, ir kai kurie bendratikiai į mane žiūrėjo nepatikliai, baimindamiesi, kad galbūt esu slaptas KGB agentas. Bet greitai jie įsitikino, kad aš – ne šnipas. Praėjus dviem mėnesiams nuo mano krikšto dienos, buvau suimtas ir įkalintas už tai, kad gabenau valdžios uždraustus leidinius.

 Iki teismo kalėjau beveik metus. Pareigūnai dažnai mane tardė ir mėgino palaužti ištikimybę Dievui. Bet aš atlaikiau – Jehovą stipriai mylėjau. Galiausiai Ukrainos mieste Odesoje buvo surengtas viešas teismo posėdis. Šaukimą į jį gavo ir mano tėvai, taip pat broliai ir seserys. Tuo metu jie nebuvo Jehovos liudytojai.

 Buvau teisiamas kaip asmuo, apgaule įtrauktas į pavojingą sektą. Valdžia mano šeimos narius mėgino įtikinti, kad man pasimaišė protas. Tėvai buvo įbauginti. Jie verkė ir prašė manęs išsižadėti tikėjimo. Likau ramus ir mamai pasakiau: „Nesijaudink, niekas manęs neapgavo. Radau, ko ieškojau visą gyvenimą, ir to neatsisakysiu.“ (Palyginkite su Patarlių 23:23.) Žinių iš Biblijos turėjau nedaug, bet tiek, kiek turėjau, užteko atlaikyti tą ištikimybės Dievui išbandymą. Po maždaug šešerių metų tėvai daugiau sužinojo apie mano įsitikinimus ir galiausiai patys nusprendė tapti Jehovos liudytojais.

 Buvau nuteistas 15 metų priverčiamojo darbo ir traukiniu išvežtas į Kolymos kraštą – į patį darbo stovyklų tinklo Sibire centrą. Kad kaliniai būtų klusnūs, sargybiniai ir pareigūnai juos mušdavo ir marindavo badu. Maniau, neliksiu gyvas.

 Kai tik atvykau į stovyklą, kai kurie iš kalinių atsargiai manęs paklausė: „Ar pas jus yra Jehonadabų?“ Iškart supratau, kad tai – mano tikėjimo broliai. Tokia „bibline terminologija“ naudojosi tik jie. Jehovos liudytojų stovykloje buvo 34. Tie daug visko patyrę broliai išmokė mane, kaip sudėtingomis aplinkybėmis vadovautis Biblijos principais. Taip pat jų padedamas ugdžiausi krikščioniui reikalingas savybes, pavyzdžiui, nuovokumą.

 Stovykloje dirbau prie įvairios įrangos. Vieną dieną mano bendradarbis vardu Matvejus pasigyrė, kad žino 50 šventųjų vardus. Atkirtau jam, kad jokie jie šventieji. Įsižeidęs Matvejus užsimojo ir jau taikėsi man trenkti, bet aš spėjau pasprukti. Broliai pasijuokė iš to, kas atsitiko. „Ko juokiatės? – pyktelėjau. – Aš juk norėjau jam paliudyti!“ Tada jie draugiškai priminė, kad mūsų tikslas skelbti žmonėms gerąją naujieną, o ne juos įžeidinėti (1 Petro 3:15). Matvejus buvo politinis kalinys ir valdžią niekino, tačiau jam padarė įspūdį tai, kad liudytojai sargybinius ir vadovybę gerbė. Ilgainiui jis ėmė domėtis tuo, kas rašoma Biblijoje. Niekada nepamiršiu nakties, kai broliai šalto vandens kubile jį pakrikštijo.

 Kai buvau atvežtas į stovyklą, man ir dviem kitiems jauniems broliams buvo pasakyta eiti į politinio ugdymo paskaitas. Iš pradžių atsisakėme – manėme, kad dalyvaudami jose nebūtume politiškai neutralūs (Jono 17:16). Už atsisakymą, aišku, gavome bausmę – dvi savaites karcerio. Kai mus išleido, broliai paaiškino: jei dalyvausime minėtose paskaitose, tai nebūtinai reikš, kad pažeisime krikščioniško neutralumo principą. Dar jie pasakė, kad taip gali atsirasti proga papasakoti apie savo tikėjimą. Broliai labai mumis rūpinosi, jie norėjo, kad išmoktume vadovautis Biblijos principais.

 Iš brolių gavau daug vertingų pamokymų. Supratau, kad taip manimi rūpinasi Jehova. Prisimenu tokį atvejį. Tarp kalinių buvo vienas kunigas. Jis dirbo vyriausiuoju buhalteriu. Kaskart mane pamatęs jis sušukdavo: „Sveikas, Velnio sūnau!“ Kitas kalinys man patarė atsikirsti taip: „Sveikas, tėveli!“ Gailiuosi, kad jo paklausiau, – teko paragauti kumščių. Sužinoję, kas man nutiko, broliai paaiškino, kad mano elgesys buvo netinkamas (Patarlių 29:11). Kunigo atsiprašiau.

 Kol dar buvau laisvėje, lankiau sueigas, jos buvo slapta rengiamos naktį arba anksti ryte. O stovykloje slėptis nebuvo kur. Kasdien visi broliai sustodavome ratu ir aptardavome Biblijos eilutes, kurias turėdavome užsirašę ant popieriaus skiaučių. Mūsų tikslas buvo įsiminti tokių eilučių kuo daugiau. Priėjus kokiam pareigūnui, skiautes iškart prarydavome.

 1959-aisiais buvau lygtinai paleistas iš darbo stovyklos ir turėjau apsigyventi Kazachstane, Karagandos srityje. Paprašiau leidimo išvykti 20 dienų, nes nusprendžiau vesti. Nuvykau į Rusiją, į Tomsko sritį, – pažinojau ten vieną dvasingą ir mielą sesę vardu Marija. Kaip įprasta mano būdui, ėjau tiesiai prie reikalo. Pasakiau jai: „Marija, neturiu laiko pasimatymams. Tekėk už manęs!“ Marija mano pasiūlymą priėmė ir mudu atšokome nedideles vestuves. Ji žinojo, kiek daug sunkumų man teko ištverti, ir mielai sutiko drauge su manimi tarnauti Jehovai (Patarlių 19:14).

 Septintajame dešimtmetyje laisvai skelbti gerosios naujienos po namus negalėjome, todėl ieškodavome kitų galimybių pasidalyti su žmonėmis tuo, kas rašoma Biblijoje. Pavyzdžiui, jei pas ką nors svečiuodavomės ar atostogaudavome, ištaikę progą pradėdavome kalbą apie amžiną gyvenimą žemėje. Stengdavomės būti išradingi. Sužinoję, kad kas nors parduoda namą, užeidavome pas šeimininką ir pakalbio metu mėgindavome pereiti prie dvasinių dalykų. Taip su Marija pradėjome ne vienerias Biblijos studijas, šeši studijuotojai tapo Jehovos liudytojais.

 Progų pakalbėti apie savo įsitikinimus pasitaikydavo ir rinkimų laikotarpiu. Kartą į gamyklą, kur dirbau su keletu mūsų brolių, atvyko pareigūnų iš KGB. Maždaug tūkstančio darbuotojų akivaizdoje jie paklausė mūsų, kodėl Jehovos liudytojai nedalyvauja politikoje. Vyriausiasis inžinierius ir kai kurie bendradarbiai mus užstojo. Jie pasakė, kad esame darbštūs ir atsakingi darbininkai. Tai įkvėpė mums drąsos paaiškinti savo poziciją. Žinoma, iš atminties pacitavome ir keletą Biblijos eilučių. Dėl to, kad drąsiai apgynėme savo įsitikinimus, keturi bendradarbiai panoro studijuoti Bibliją. Nepraėjus nė metams jie pasikrikštijo.

 Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kazachstane daug nuoširdžių žmonių tapo Jehovos liudytojais, todėl nusprendėme, kad reikėtų surengti pirmąjį šalyje suvažiavimą. Bet kaip tą padaryti neatkreipiant į save valdžios dėmesio? Sugalvojome suvažiavimą surengti per bendratikių vestuves viename kaime netoli Almatos. Atėjus numatytajai dienai, į jaunųjų šventę ir suvažiavimą susirinko daugiau kaip 300 svečių. Mano žmona su keliomis sesėmis išpuošė šventės vietą ir priruošė skanaus maisto. Dalyviai labai džiaugėsi galėdami klausytis dvasinės programos, kurią pateikė, jei gerai prisimenu, dvylika brolių. Tą dieną pirmąkart gyvenime sakiau kalbą prieš didelę auditoriją.

 Marija visą gyvenimą buvo ištikima mano pagalbininkė. Ji buvo švelnaus ir romaus būdo, nuolanki, Dievą ir jo pavestą darbą laikė svarbiausiu gyvenime. Marija niekada nesiskųsdavo sveikata, tačiau per laiką jai išsivystė sunki osteoporozės forma. Liga beveik 16 metų prikaustė ją prie lovos. Kartu su dukra Liudmila slaugėme ją iki pat jos mirties 2014-aisiais.

 Matydamas, kaip mano brangioji Marija kenčia, jaučiausi bejėgis. Iki pat paskutinės jos gyvenimo dienos drauge skaitėme Bibliją, sėmėmės paguodos iš mūsų organizacijos leidinių, dažnai kalbėdavomės apie naująjį pasaulį. Kartais būdamas prie jos tylomis verkdavau. Tačiau kaskart skaitydami apie nuostabius Jehovos pažadus nusiramindavome ir įgaudavome jėgų (Psalmyno 37:18; 41:3).

 Jehova manimi rūpinosi ir globojo nuo pat tada, kai jį pamilau (Psalmyno 34:19). Kai buvau jaunas ir nepatyręs, jis kantriai mane mokė, kad tapčiau geresniu žmogumi. Darbo stovykloje ir tremties metais mane stiprino jo Žodis. O kai susirgo Marija, Jehova davė stiprybės ilgus metus ja rūpintis. Taip, gyvenime teko patirti visko, bet meilė Jehovai visada man teikė jėgų.