JIS nebuvo nei turtingas, nei įtakingas. Net neturėjo vietos, kurią galėtų vadinti namais. Tačiau jo mokymai tebedaro poveikį milijonams žmonių. Ar Jėzus Kristus tikrai gyveno? Ką apie tai sako tiek šių laikų, tiek senovės autoritetingi žmonės?

• Maiklas Grantas, istorikas ir antikos civilizacijų ekspertas, pasakė: „Jei Naujajam Testamentui taikysime tuos pačius kriterijus, kuriuos taikome kitiems seniesiems raštams, turintiems istorinės informacijos, – o taip ir privalu elgtis, – Jėzaus egzistavimu negalėsime abejoti, lygiai kaip neabejojame daugybės kitų žymių žmonių, kurie minimi įvairiuose šaltiniuose, istoriškumu.“

• Rudolfas Bultmanas, Naujojo Testamento tyrinėtojas, sakė: „Abejonės, ar Jėzus tikrai gyveno, nepagrįstos ir nevertos diskusijų. Joks sveiko proto žmogus neabejotų, kad Jėzus yra įkūrėjas istorinio judėjimo, kurio užuomazgos buvo pirmoji [krikščionių] bendruomenė Palestinoje.“

• Vilis Durantas, istorikas, rašytojas ir filosofas, rašė: „Jeigu keletas paprastų vienos kartos žmonių būtų išgalvoję tokią galingą ir patrauklią asmenybę, tokią aukštą etiką ir tokią įkvepiančią visų žmonių brolybės viziją, tai būtų stebuklas, labiau neįtikimas už bet kurį evangelijose aprašytą stebuklą.“

• Albertas Einšteinas, žydų kilmės vokiečių fizikas, pareiškė: „Esu žydas, bet mane žavi nepaprastai šviesi Nazariečio asmenybė.“ Paklaustas, ar Jėzų laiko istoriniu asmeniu, jis atsakė: „Be abejo! Skaitant evangelijas neįmanoma nejausti Jėzaus buvimo. Jo asmenybė pulsuoja kiekviename žodyje. Tokio gyvumo nebūna jokiame mite.“

  „Skaitant evangelijas neįmanoma nejausti Jėzaus buvimo“ (Albertas Einšteinas).

Apie Jėzaus gyvenimą ir tarnybą išsamiausiai rašoma Biblijos pasakojimuose, vadinamuose evangelijomis. Jų pavadinimai sutampa su rašytojų vardais – Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Be to, Jėzus minimas ir nekrikščioniškuose senoviniuose šaltiniuose.

• TACITAS

  (Maždaug 56–120 m. e. m.) Tacitas laikomas vienu žymiausių senovės Romos istorikų. Savo veikale „Analai“ jis aprašė Romos imperijos laikotarpį, apimantį 14–68 m. e. m. (Jėzus mirė 33 m. e. m.). Pasakodamas apie 64 m. e. m. Romą nusiaubusį gaisrą, Tacitas sakė, kad padegėju buvo laikomas imperatorius Neronas. Pasak istoriko, kaltę Neronas bandė suversti krikščionims. Tacitas rašė: „Tam [krikščionių] vardui pradžią davęs Kristus Tiberijui valdant Poncijaus Piloto buvo pasmerktas myriop“ („Analai“, XV, 44).

• SVETONIJUS

  (Maždaug 69–122 m. e. m.) Savo veikale „Cezarių gyvenimas“ šis Romos istorikas aprašė tai, kas vyko valdant pirmiems vienuolikai Romos imperatorių. Dalyje apie Klaudijų minima nesantaika, kilusi tarp Romoje gyvenusių žydų; ją greičiausiai įžiebė ginčai dėl Jėzaus (Apaštalų darbų 18:2). Svetonijus rašė: „Kadangi Kristaus kurstomi žydai nuolat kėlė sumaištį, jis [Klaudijus] išvarė juos iš Romos“ („Dieviškasis Klaudijus“, XXV, 4). Nors Svetonijus klaidingai kaltino Jėzų neramumų kurstymu, jis neabejojo, kad toks asmuo tikrai gyveno.

• PLINIJUS JAUNESNYSIS

  (Maždaug 61–113 m. e. m.) Jis buvo romėnų rašytojas ir Bitinijos (dabartinė Turkija) valdytojas. Romos imperatoriui Trajanui Plinijus rašė apie savo elgesį su krikščionimis. Pasakojo bandęs priversti krikščionis išsižadėti savo tikėjimo ir bausdavęs mirtimi tuos, kurie to nepadarydavę. Jis rašė: „Tuos, [...] kurie kartodavo paskui mane maldą [pagonių] dievams ir pagarbindavo tavo atvaizdą, paaukodami vyno ir smilkalų, [...] ir kurie galiausiai prakeikdavo Kristų [...], nutariau paleisti“ (Iš laiškų, X knyga, XCVI).

•  JUOZAPAS FLAVIJUS

  (Maždaug 37–100 m. e. m.) Šis žydų kunigas ir istorikas teigia, kad žydų vyriausiasis kunigas Anas, turėjęs didelę politinę galią, „sušaukė sinedrioną [žydų aukščiausią teismą] ir iškvietė Jokūbą, Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį“ („Žydų senovė“, XX, 200).

• TALMUDAS

  Žydų rabinų raštų rinkinys, datuojamas trečiu–šeštu mūsų eros amžiumi, rodo, kad Jėzaus istoriškumą patvirtino net jo priešininkai. Vienoje ištraukoje rašoma, kad „Paschos metu Ješu [Jėzus] Nazarėnas buvo pakabintas ant medžio“, ir tai istoriškai tikslu (Babilono Talmudas, Sanhedrin 43a, Miuncheno kodeksas; žiūrėk Jono 19:14–16). Kitoje randame šiuos žodžius: „Te niekam netenka turėti tokio sūnaus ar mokinio, kuris viešai taip apsigėdytų kaip Nazarietis“; tokiu vardu dažnai būdavo vadinamas Jėzus (Babilono Talmudas, Berakoth 17b, išnaša, Miuncheno kodeksas; žiūrėk Luko 18:37).

Evangelijose išsamiai aprašomas Jėzaus gyvenimas ir tarnyba, paminint konkrečius žmones, vietoves, laiką – visa tai yra autentiško pasakojimo požymiai. Pavyzdžiui, informacija, užrašyta Luko 3:1, 2, padeda tiksliai nustatyti metus, kada savo tarnybą pradėjo Jėzaus pirmtakas Jonas Krikštytojas.

Lukas rašė: „Penkioliktaisiais Tiberijaus Cezario viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui esant Judėjos valdytoju, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos ir Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu, prie vyriausiojo kunigo Ano ir prie Kajafo, Zacharijo sūnų Joną dykumoje pasiekė Dievo žodis.“ Šis detalus valdytojų sąrašas padeda išsiaiškinti, kad Dievo žodis Joną pasiekė 29 mūsų eros metais.

 Tie septyni Luko paminėti visuomenės veikėjų vardai istorikams gerai žinomi. Tiesa, kurį laiką kai kas abejojo, ar Poncijus Pilotas ir Lisanijas iš tikrųjų egzistavo. Tačiau abejones imta reikšti per anksti. Luko pasakojimo tikslumą patvirtino rasti senoviniai įrašai su šių dviejų pareigūnų vardais. *

Žinoti, ar Jėzus tikrai gyveno, svarbu, nes jo mokymai svarbūs. Pavyzdžiui, Jėzus mokė žmones, kaip jie gali padaryti savo gyvenimą laimingą, kupiną prasmės. * Be to, jis sakė, kad ateis laikas, kai žmonija gyvens taikiai ir saugiai, valdant vienai pasaulinei valdžiai, vadinamai Dievo Karalyste (Luko 4:43).

Pavadinimas „Dievo Karalystė“ yra tinkamas, nes ši pasaulinė valdžia įgyvendins Dievo valią visoje žemėje (Apreiškimo 11:15). Jėzus tai aiškiai pasakė savo pavyzdinėje maldoje: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, [...] teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia [...] žemėje“ (Mato 6:9, 10). Štai koks gyvenimas bus valdant Karalystei.

• Liausis karai ir pilietinė nesantaika (Psalmyno 46:9–12 [46:8–11, Brb]).

• Amžiams išnyks visoks blogis, įskaitant godumą ir korupciją, nebus nedorų žmonių (Psalmyno 37:10, 11).

• Žmonės turės prasmingą darbą, džiaugsis jo vaisiais (Izaijo 65:21, 22).

• Žemė, kuri dabar yra nualinta, visiškai atsigaus ir duos gausų derlių (Psalmyno 72:16; Izaijo 11:9).

Kai kam šie Dievo pažadai galbūt atrodo nerealūs. Bet ar realu tikėtis, kad žmonės tą galėtų padaryti patys? Pasvarstykite: nepaisant didžiulės pažangos švietimo, mokslo ir technologijų srityse, milijonai žmonių jaučiasi nesaugūs, neužtikrinti dėl rytojaus. Kasdien susiduriame su ekonomine, politine bei religine neteisybe, godumu ir korupcija. Akivaizdu, žmonių valdžia nepajėgi išspręsti visų problemų! (Mokytojo 8:9)

Taigi klausimas, ar Jėzus tikrai gyveno, išties labai svarbus. * 2 Korintiečiams 1:19, 20 rašoma: „Kad ir kiek būtų Dievo pažadų, jame [Kristuje] jie tapo ‘taip’.“