Erazmas puikiai mokėjo graikų ir lotynų kalbas, todėl galėjo palyginti lotyniškus Biblijos vertimus, kaip antai Vulgatą, su senaisiais graikiškais Šventojo Rašto graikiškosios dalies, dar vadinamos Naujuoju Testamentu, rankraščiais. Jis suvokė, jog žmonėms labai svarbu pažinti Bibliją, tad laikėsi nuomonės, kad ją reikia išversti į kitas labiausiai paplitusias kalbas.

Erazmas skatino Katalikų bažnyčią atsinaujinti, nes tikėjo, jog krikščionybė turi būti ne beprasmiškų ritualų laikymasis, o gyvenimo būdas. Todėl kai reformatoriai ėmė protestuoti ir reikalauti permainų Romos katalikų bažnyčioje, ji ėmė įtarinėti Erazmą.

Savo veikaluose Erazmas satyriškai aprašė dvasininkų piktadarystes, jų prabangią gyvenseną ir karus laiminančių popiežių ambicingumą. Jis nesutarė su nesąžiningais kunigais, kurie prisidengdami bažnyčios įvestomis tradicijomis, pavyzdžiui, išpažintimi, šventųjų garbinimu, pasninku ir piligriminėmis kelionėmis, išnaudodavo tikinčiuosius. Be to, jis smerkė prekybą indulgencijomis ir privalomą celibato laikymąsi.

1516 metais Erazmas išleido savo pirmą graikišką Naujojo Testamento leidimą – pirmą spausdintą graikišką Naująjį Testamentą. Tame pačiame leidinyje buvo jo anotacijos ir paties atliktas Naujojo Testamento vertimas į lotynų kalbą; jis nesutapo su lotyniškosios Vulgatos tekstu. Kurį laiką Erazmas tobulino savo vertimą, ir galutinis jo variantas dar labiau skyrėsi nuo Vulgatos.

Vienas to pavyzdys – Pirmojo Jono laiško 5 skyriaus 7 eilutė. Vulgatoje, norint pagrįsti nebiblinį mokymą apie Trejybę, čia savavališkai buvo įterpti žodžiai: „Danguje – Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir tie trys sutaria.“ Savo pirmuose dviejuose Naujojo Testamento leidimuose Erazmas tų žodžių neįrašė, nes graikiškuose rankraščiuose, kuriais jis rėmėsi, jų nebuvo. Vėliau Bažnyčia privertė jį tuos žodžius įtraukti į trečiąjį Naujojo Testamento leidimą.

Naudojantis Erazmo graikiškais Naujojo Testamento leidimais buvo atlikti kokybiški vertimai į kitas europiečių kalbas – vokiečių, anglų, italų ir ispanų. Į jas graikiškąją Biblijos dalį vertė Martynas Liuteris, Viljamas Tindalis, Antonijus Bručiolis ir Fransiskas de Enzinas.

Erazmas gyveno reikšmingų permainų religijoje laikais, ir jo graikiškas Naujasis Testamentas buvo neįkainojama pagalba reformatoriams. Kai kas patį Erazmą laikė reformatoriumi, tačiau reformacijos sąjūdžiui įsibėgėjus ir vykstant karštiems teologiniams debatams jis atsisakė palaikyti kurią nors pusę. Įdomu, jog daugiau kaip prieš šimtmetį mokslininkas Deividas Šafas rašė, kad Erazmas „mirė vienas, be sąjungininkų. Katalikai savu laikyti jo nenorėjo, protestantai – negalėjo.“