Mokymas, pagrįstas Biblija, turi nuostabią galią paskatinti žmogų iš esmės pasikeisti. Tai akivaizdu iš to, ką patyrė Rikardas ir Andresas.

RIKARDAS. Būdamas patiklus penkiolikmetis, susidėjau su viena gauja. Naujieji mano draugai darė man didelę įtaką – netgi norėjau dešimt metų praleisti kalėjime. Galite manyti, kad tai kvaila, bet mano aplinkoje visi žavėjosi tais, kuriems buvo tekę kalėti, ir juos gerbė. Norėjau būti panašus į juos.

Gyvenau kaip ir kiti gaujos nariai: vartojau narkotikus, elgiausi palaidai, smurtavau. Vieną naktį įvyko susišaudymas. Maniau, kad neliksiu gyvas, bet, laimei, ištrūkau sveikas. Nuo tada rimtai susimąsčiau apie tai, kaip gyvenu ir ko gyvenime siekiu. Nusprendžiau, kad reikia keistis. Tačiau nuo ko pradėti? Kur ieškoti pagalbos?

Dauguma mano giminaičių buvo nelaimingi, neišbrisdavo iš bėdų. Bet to nebuvo galima pasakyti apie vieno mano dėdės šeimą. Žinojau, kad jie geri žmonės ir stengiasi gyventi pagal Biblijos principus. Iš jų buvau girdėjęs, kad Dievo vardas yra Jehova. Netrukus po minėto susišaudymo maldoje kreipiausi į Jehovą prašydamas pagalbos. Kaip nustebau jau kitądien išvydęs prie savo durų Jehovos liudytoją! Jis ėmė mokyti mane to, kas rašoma Biblijoje.

Gana greitai teko patirti rimtą išbandymą. Ėmė skambinėti senieji draugai. Jie kviesdavo susitikti, bet atsisakydavau, nors ir buvo nelengva. Tvirtai pasiryžau gilintis į Bibliją ir savo sprendimu labai džiaugiuosi. Mano gyvenimas pasikeitė į gera, patyriau, kas yra tikra laimė.

Prisimenu, maldoje Dievui prisipažinau kadaise norėjęs dešimčiai metų sėsti į kalėjimą, kad pelnyčiau gaujos narių pagarbą. Paprašiau Dievą leisti bent dešimt metų patarnauti visalaikiu evangelizuotoju, kad galėčiau teikti kitiems pagalbą, kokios sulaukiau pats. Dievas mano maldą išklausė – visalaikis evangelizuotojas esu jau septyniolika metų.

Į kalėjimą niekada nepatekau, o štai daugelis buvusių draugų jau ilgokai atlieka bausmę. Kiti iš gaujos mirė. Šiandien esu labai dėkingas savo giminaičiams Jehovos liudytojams. Jie nebijojo būti kitokie, gyventi taip, kaip mokoma Biblijoje. Gerbiu juos kur kas labiau nei kadaise savo gaujos narius. Bet visų pirma esu dėkingas Dievui, nes veda mane geriausiu gyvenimo keliu.

 ANDRESAS. Gimiau ir augau tarp vargingai gyvenančių žmonių. Narkotikai, plėšimai, žmogžudystės ir prostitucija mano aplinkoje buvo įprasti dalykai. Tėvas gėrė ir buvo priklausomas nuo kokaino. Jiedu su mama nuolat pykdavosi, dažnai kildavo barniai ir muštynės.

Dar visai jaunas pradėjau gerti, vartoti narkotikus. Daugiausia laiko šlaistydavausi gatvėse vagiliaudamas ir pardavinėdamas, ką pavogiau. Kai paaugau, tėvas, mėgindamas tapti man artimesnis, ėmėsi mane mokyti, kaip įvežti į šalį narkotikus bei kitas nelegalias prekes ir jas parduoti. Pinigų atsirado gana greitai ir daug. Bet vieną dieną į mano namus atėjo policininkai ir mane suėmė. Buvau nuteistas penkerius metus kalėti už pasikėsinimą nužudyti.

Vieną rytą per kalėjimo garsiakalbį pranešė, kad kaliniai kviečiami į Jehovos liudytojų rengiamus pokalbius Biblijos temomis. Nusprendžiau nueiti. Tai, ką ten girdėjau, buvo labai aišku ir suprantama, todėl pradėjau studijuoti Bibliją. Liudytojai nieko nepagražindami mokė mane aukštų Dievo nustatytų moralės normų.

Netrukus supratau, kad be pagalbos pasikeisti man nepavyks, ypač kai sulaukiau grasinimų iš kalinių, kuriems nepatiko tai, kuo užsiėmiau. Meldžiau Jehovą stiprybės, išminties, ir jis man padėjo. Galima sakyti, net įgavau drąsos jiems pasipriešinti – ėmiau pasakoti apie Bibliją kitiems kaliniams.

Paleidžiamas į laisvę buvau toks sutrikęs, jog netgi norėjau dar kurį laiką likti kalėjime! Eidamas iš ten mačiau, kaip daug kalinių atsisveikindami man mojavo. Kai kurie šiltai išlydėjo sakydami: „Keliauk namo, kunigėli.“

Bijau ir pagalvoti, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei nebūčiau leidęs Dievui manęs mokyti. Esu be galo jam dėkingas už parodytą meilę ir už tai, kad nepalaikė beviltišku. *