Žmonės gali būti priešiški kitiems ne tik dėl jų tautybės, rasės ar kalbos, bet ir dėl jų lyties, religijos, socialinės padėties. Kai kurie nepalankiai vertina kitos amžiaus grupės, kitokio išsilavinimo, taip pat neįgalius ar neįprastos išvaizdos asmenis. Vis dėlto daugelis nė nemano, kad yra prieš ką nors nusistatę.

O kaip jūs? Ar turite šį užkratą? Dauguma iš mūsų lengvai pastebime kitų išankstinį nusistatymą, o ne savo. Deja, kiekvienas daugiau ar mažiau esame prieš ką nors nusistatę. Jei asmuo neigiamai žiūri į tam tikrą grupę, sutikęs ką nors iš tokių žmonių, jis, kaip teigia sociologijos profesorius Deividas Viljamsas, „pats to nejausdamas, elgsis su juo ne taip kaip su kitais“.

Štai Balkanuose, kur gyvena Jovica, yra viena tautinė mažuma. Vyras pasakoja: „Maniau, tarp jų nėra nė vieno gero žmogaus. Net nesuvokiau, kad tai išankstinis nusistatymas. Buvau tikras, kad mano nuomonė paremta faktais.“

Daugelyje valstybių rasizmą ir kitas nepakantos apraiškas draudžia įstatymas. Tačiau panašios pažiūros dar gan paplitusios. Kodėl taip yra? Todėl kad įstatymai gali kontroliuoti tik asmens elgesį, o ne mąstymą ar jausmus. Tačiau neigiama nuostata užgimsta prote ir širdyje. Tad ar kovoti su tokia blogybe beprasmiška? O gal įmanoma ją įveikti?