Jei sutelkiame dėmesį į tai, kuo kiti žmonės skiriasi nuo mūsų, tokios skirtybės mums gali atrodyti kaip jų trūkumai. Tuomet aplinkinius imame laikyti prastesniais. Jei toks neigiamas požiūris įsišaknys mūsų širdyje, bus sunku rodyti kam nors atjautą. Jos stoka gali liudyti apie kur kas didesnę problemą – išankstinį nusistatymą.

„Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“ (ROMIEČIAMS 12:15).

Ko pasimokome? Trumpai tariant, pabandykime įsivaizduoti save kito vietoje, suprasti, kaip jis jaučiasi.

Kai įsijaučiame į kito padėtį, įsitikiname, kokie mes panašūs savo jausmais ir išgyvenimais. Be to, pastebime, kad visi, nesvarbu kokios kilmės būtume, esame viena šeima. Kuo labiau įsižiūrime į tarpusavio panašumus, tuo mažiau mąstome apie kitus neigiamai.

Atjauta taip pat skatina kitus gerbti. Ana Marija iš Senegalo į vadinamųjų žemesnių kastų žmones žiūrėjo iš aukšto. Ji pasakoja, kaip užuojauta padėjo jai atsikratyti tokio požiūrio: „Matydama, koks vargas slegia žemesnių kastų žmones, susimąstydavau, kaip jausčiausi jų vietoje. Pagalvojau, kas lėmė mano pačios aukštesnę padėtį, – juk jos nepasirinkau ir neužsitarnavau.“ Jei stengsimės suprasti kito žmogaus sunkumus, ko gero, jį atjausime, o ne smerksime.

Stenkimės ieškoti ne skirtumų, o panašumų tarp mūsų ir žmonių, į kuriuos žiūrime neigiamai. Pavyzdžiui, pabandykime įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi...

• sėdę valgyti drauge su šeima,

• po sunkios darbo dienos,

• leisdami laiką su draugais,

• klausydamiesi mėgstamos muzikos.

Taip pat pamėginkime įsivaizduoti save jų vietoje. Pagalvokime:

• Kaip jausčiausi, jei kiti laikytų mane menkaverčiu?

• Ar patiktų, jei mane niekintų manęs nė nepažinodami?

• Argi nenorėčiau, kad kiti mane gerbtų?