Prabangos dalykas tampa būtinybe. Kaip atsirado muilas

TIK nedaugelis gaminių tokie įprasti ir vertingi kaip muilas. Kasdien jį naudoja ir jaunas, ir senas. Pradėtas gaminti labai seniai, iš pradžių muilas buvo prabanga ir tik laikui bėgant tapo būtinybe.

Vienas XIX amžiaus chemikas pareiškė, jog tautos gerovę ir civilizacijos lygį tiksliausiai nusako tai, kiek ji sunaudoja muilo. Mūsų laikais muilas būtinas higienai palaikyti bei gerai sveikatai išsaugoti. Kaip muilas tapo neatskiriama žmogaus buities dalimi?

Kaip buvo senovėje

Vargu ar atrastume kokių įrodymų, kad asmens higienai muilas būtų naudotas dar prieš mūsų erą. Tiesa, Biblijoje, Jeremijo 2:22, rašoma: „Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum.“ Tačiau yra priežasčių abejoti, ar čia kalbama apie tokį muilą, koks jis dabar, — gabalinį, milteliais bei kokį kitokį. Greičiausiai tai buvo kažkokia šarminė priemonė, kuri gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio muilo.

Graikai, vėliau ir romėnai, kūno švarai naudodavo kvapiuosius aliejus. Galbūt muilą gaminti jie išmoko iš keltų. Knygoje Historia Naturalis (Gamtos istorija) pirmojo amžiaus romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis muilą vadino gališku žodžiu saipo. Manoma, jog iš šito žodžio kilęs muilo pavadinimas ir anglų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų bei vokiečių kalbomis.

Vėlesniais šimtmečiais apie muilą istoriniuose šaltiniuose užsiminta vos kelis kartus, nors viduramžiais Italija, Ispanija ir Prancūzija save laikė didžiausiomis jo gamintojomis. Nepaisant to, kad muilo stengtasi gaminti kuo daugiau, Europoje, regis, populiarus jis nebuvo. Tai pailiustruoja atsitikimas, kai 1672-aisiais vienas vokiečių geranoris, siuntęs kažkokiai aristokratei dovanų itališko muilo, manė esant reikalinga pridėti smulkų aprašymą, kaip šitą nežinomą produktą naudoti.

Kokia buvo pradžia

Vienas pirmųjų muilo darymo būdų detaliai aprašytas viename XII amžiaus gamybos paslapčių rinkinyje amatininkams. Daugelį metų cheminis procesas iš esmės liko nepasikeitęs. Įvairius aliejus bei kitokius riebalus virdavo su stipraus šarmo tirpalu ir gaudavo nerafinuotą muilą. Tokia reakcija vadinama muilinimu, arba hidrolize.

Suprantama, muilo kokybė priklausė nuo žaliavos. Iš pradžių tai buvo medžio pelenai ir gyvuliniai riebalai. Jungtinėse Valstijose pirmieji kolonistai kasdieniam vartojimui iš šių komponentų pasidarydavo rudo, tiršto muilo. Tais laikais lydytas lajus buvo tiek muilo,  tiek žvakių pagrindinė sudedamoji dalis, todėl dažniausiai kartu prekiauta abiem gaminiais. Įbėrus druskos, baigiama virti muilo masė sukietėdavo. Supjaustyta į gabalus būdavo patogi gabenti. Kad kvepėtų, į tokį muilą gamintojai įdėdavo levandų, gaulterijų arba kmynų.

Pietų Europoje muilui naudojo alyvuogių aliejų, šaltesniuose kraštuose — lajų, o kai kur net žuvų taukus. Šitoks muilas tiko skalbti, bet praustis juo ne itin kas norėjo. Tačiau taukai bei aliejus — tik viena iš muilo sudedamųjų dalių.

Nuo rankų darbo — iki pramonės

Šarmą muilui daugelyje šalių pasidarydavo iš tam tikrų augalų pelenų, netgi jūros dumblių. Pavyzdžiui, Ispanijoje degindavo druskę. Jos šarmingi pelenai buvo vadinami barilla (tariama barilja). Iš jų ir alyvuogių aliejaus išeidavo aukštos kokybės šviesus muilas, vadinamas Kastilijos.

XVIII amžiuje tarptautiniu mastu padidėjo potašo paklausa: jį naudojo muilui, stiklui bei parakui gaminti. * Apie 1790 metus prancūzų chirurgas ir chemikas Nikola Leblanas atrado, kaip pasidaryti šarmą iš valgomosios druskos. Vėliau specialistams pavyko natrio hidroksidą išgauti iš druskos tirpalo. Tokie atradimai padėjo pamatą pramoninei muilo gamybai.

Muilas pelno pripažinimą

XIX šimtmečio pabaigoje visuomenėje įvyko svarbių reformų,— žmones pradėta mokyti sveikos gyvensenos ir higienos. Tačiau anuomet muilas tebebuvo ruda, nepatraukli masė su odą dirginančiais šarmo likučiais. Jį tebegamino rankiniu būdu, tebevirdavo katiluose. Didelius gabalus, ant kurių nebūdavo nurodyta jokio gamintojo, krautuvininkas supjaustydavo į mažesnius ir parduodavo pagal svorį.

Būdavo muilo, kuris lengvai putodavo, bet iš jo išsiskirdavo ir sušvinkusio aliejaus, nuo kurio pirštai išsiriebaluodavo ir dvokdavo. Gamintojai pradėjo vis labiau paisyti žmonių poreikių, todėl, norėdami pašalinti netikusį kvapą, į muilą dėdavo įvairių priedų, pavyzdžiui, maloniai citrina kvepiančios citrinžolės.

Gamyba tobulėjo ir toliau. Kokybiškesni muilai iš augalinių aliejų darėsi paklausesni. Įvyko didelių pokyčių transporto srityje, todėl lengviau buvo įmanoma pasiekti gausius kokybiškos žaliavos šaltinius. Vakarų Afrikoje augo gvinėjinė alyvpalmė. Iš jos mėsingų vaisių išgaunama spalvinga, sviestą primenanti masė tapo pagrindiniu muilo bei kosmetikos komponentu.  Aliejų spausdavo ir iš Ramiojo vandenyno salų atsigabentos kopros — tai džiovintų kokoso riešutų branduoliai. Ėmus naudoti tolimų šalių egzotiškas žaliavas, požiūris į muilą gerokai pasikeitė.

Gamintojai suprato, kad žmogaus noras būti švariam įgimtas. Dabar reikėjo įtikinti vartotojus, kad muilas čia — nepakeičiamas. Netrukus vieni reklamuotojai muilą ir jo naudą ėmė lyginti su medumi, saulės šviesa, sniegu. Kiti reklamai panaudojo garsius meno kūrinius, taip sudarydami įvaizdį, kad muilas — rafinuoto, subtilaus skonio rodiklis. Taigi baigiantis XIX šimtmečiui šiuo gaminiu jau buvo prekiaujama visame pasaulyje. Tai paskatino dar aktyviau plėtoti reklamos pramonę. Štai 1894-aisiais reklaminiai šūkiai, kuriais buvo raginama pirkti muilą, Naujojoje Zelandijoje pasirodė net ant pašto ženklų klijuojamosios pusės. Taigi muilas pelnė pripažinimą.

Šiuolaikinė gamyba

Pačioje pramoninės muilo gamybos pradžioje jį virdavo didžiuliuose atviruose katiluose. Masę įgudęs darbininkas maišydavo mente. Pagal tai, kaip ji teka nuo įkaitusios mentės, spręsdavo, ar reikia keisti sudėtį arba patį procesą.

Šiais laikais muilas gaminamas trim etapais. Pirmasis — hidrolizė: cheminė reakcija tarp įvairių aliejų arba riebalų bei šarmų. Tuomet susidaro gryno muilo ir glicerino mišinys, kuriame yra maždaug 30 procentų vandens. Kartais žaliavą verda katiluose, bet pažangiausi gamintojai jau naudoja kompiuterizuotas hidrolizės sistemas. Antras etapas — džiovinimas. Grynas muilas purškiamas į vakuuminę kamerą ir ten karštai džiūva. Susidaro granulės, kuriose lieka maždaug 12 procentų vandens. Trečiame etape granulės maišomos su kvapiosiomis medžiagomis, dažais bei kitais priedais; dėl šito muilas įgauna reikiamą konsistenciją ir kvapą. Tada gaminys štampuojamas gabaliukais. Dabar vartotojai nori, kad muilai labiau kvepėtų vaisiais bei žolelių ekstraktais, suteikiančiais produktui „natūralumo“, gaivumo.

Cheminės valymo priemonės kuriamos vis geresnės, jų gamyba pasikeitė iš pagrindų, tačiau iki šiol plačiai naudojamas ir paprastas muilas. Nedaugelis neigtų, jog higienai bei gerai sveikatai jis būtinas. Tik paradoksalu tai, kad švarai šiandien skiriama kaip niekad daug dėmesio, o moralinis ir dvasinis tyrumas bemaž užmirštas. Bet juk tikroji žmogaus švara neįmanoma be vidinio grožio.

[Išnaša]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Muilo gamybos pradžia Šiaurės Amerikoje

[Iliustracija 13 puslapyje]

Muilo reklamai buvo panaudotas sero Džono E. Milei paveikslas „Burbulai“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Tradicinė muilo gamyba verdant katiluose

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 13 puslapyje]

Viršuje: Victoria & Albert Museum, London/Art Resource, NY; apačioje: © Jeff Greenberg/Index Stock Imagery