Išmokau pasitikėti Dievu

PAPASAKOJO ELA TOM

MANO šeima gyveno Otepės miestelyje, esančiame Estijos pietuose, maždaug už 60 kilometrų nuo Rusijos pasienio. Buvo 1944-ųjų spalis. Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. Tais pačiais metais baigiau vidurinę mokyklą. Rusijos kariuomenei stumiant vokiečius per Estijos teritoriją, drauge su kaimynais (iš viso apie 20 žmonių) patraukėme į miškus, kartu pasiėmę ir gyvulius.

Porą mėnesių jautėmės lyg mūšio lauke — taip arti sproginėjo bombos. Tūnojome visi sykiu, o aš skaitydavau iš Šventojo Rašto, dažniausiai Raudų knygos. Tai buvo mano pirmoji pažintis su Biblija. Kartą užlipau ant kalno, atsiklaupiau ir ėmiau melstis: „Dieve, pažadu, kad pasibaigus karui kas sekmadienį eisiu į bažnyčią.“

Netrukus fronto linija pasislinko į vakarus. Galiausiai 1945 metų gegužę karas Europoje baigėsi — Vokietija pasidavė. Aš tesėjau pažadą ir kas savaitę lankiausi bažnyčioje. Tačiau į pamaldas ateidavo vos kelios senyvos moterys. Man būdavo nesmagu ten sėdėti. O jei į namus netikėtai užsukdavo svečių, slėpdavau Bibliją po stalu.

Gan greitai gavau pasiūlymą mokytojauti. Tuo laiku įsigalėjo komunistinis režimas ir ateizmas. Tačiau aš atsisakiau stoti į komunistų partiją. Pasinėriau į socialinę veiklą, pavyzdžiui, subūriau vaikus į liaudies šokių ratelį.

Susipažįstu su liudytojais

Vaikams reikėjo tautinių drabužių, tad vieną 1945-ųjų balandžio dieną nuėjau pas nagingą siuvėją Emili Sanames. Nežinojau, kad ji Jehovos liudytoja. Emili paklausė: „Ką manote apie dabartinę pasaulio padėtį?“ Tuo metu San Franciske (JAV) vyko taikos konferencija, tad atsakiau: „Greit ši valdžia bus nuversta ir nė neabejoju, kad po šitos taikos konferencijos tuo bus pasirūpinta.“

Tačiau Emili pasakė, jog ilgalaikės gerovės taikos konferencija neatneš, ir pasisiūlė iš Biblijos parodyti kodėl. Tada nebuvau nusiteikusi klausyti tos malonios vidutinio amžiaus moters, taigi atsisveikindama ji pasidomėjo: „Ar žinote, ką Dievas buvo numatęs Adomui ir Ievai?“ Kadangi neišmaniau, kaip atsakyti, Emili siūlė pasiklausti tėvo.

 Grįžusi namo taip ir padariau. Tėtis irgi nežinojo, be to, pridūrė, jog visai nebūtina tyrinėti Šventąjį Raštą, užtenka tikėti. Nuėjusi atsiimti pasiūtų drabužių, užsiminiau, kad ir tėtis nesugebėjo atsakyti. Tada Emili su seserimi atsivertė kiekviena savo Bibliją ir perskaitė, ką Dievas buvo pavedęs Adomui ir Ievai: rūpintis savo namais, nuostabiu sodu, ir laimingai amžinai ten gyventi. Sesės parodė Biblijoje, jog Dievas liepė Adomui su Ieva turėti vaikų ir išplėsti Rojų po visą žemę. Mane sužavėjo šios Šventojo Rašto eilutės (Pradžios 1:28; 2:8, 9, 15; Psalmyno 37:29; Izaijo 45:18; Apreiškimo 21:3, 4).

Mano pirmoji sueiga

Vasarą Tartu mieste turėjau dalyvauti trijų mėnesių mokytojų tobulinimosi kursuose, tad Emili davė vienos vietinės liudytojos adresą, taip pat knygą „Sukūrimas“. Mane nustebino, kaip aiškiai joje išdėstyti pagrindiniai Biblijos mokymai. 1945 metų rugpjūčio 4-ąją patraukiau duotuoju adresu.

Pasibeldžiau. Tyla. Tada ėmiau baladoti taip garsiai, jog duris atidarė kaimynas. Jis nurodė kitą vietą — Salmės gatvė 56. Tenai dirbtuvėje radau bulves skutančią moteriškę ir pasiteiravau, ar čia vyksta religinė sueiga. Moteris paliepė eiti sau, nes manęs niekas nelaukia. Nesitraukiau, tad ji parodė, kad lipčiau į viršų. Ten ir vyko sueiga. Netrukus prasidėjo pietų pertraukėlė ir aš susiruošiau namo, tačiau kiti ragino pasilikti.

Per pertrauką apsižvalgiau aplink. Pamačiau prie lango sėdinčius du neįprastai išblyškusius, liesus jaunuolius. Kaip sužinojau paskiau, per karą jiedu daugiau nei metus slapstėsi nuo vokiečių įvairiose slėptuvėse. * Vėl prasidėjo sueiga. Vienoje kalboje Frydrichas Altperė pavartojo žodį „Armagedonas“. Nieko panašaus nebuvau girdėjusi, tad vėliau paklausiau kalbėtojo, ir šis parodė jį Biblijoje (Apreiškimo 16:16). Pamatęs, kaip nustebau, pats nusistebėjo, kad man tai naujiena.

Tada supratau, jog į šitą sueigą susirinko tiktai vienas kitą gerai pažįstantys, patikimi liudytojai. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo pirmoji jų sueiga po karo! Nuo to laiko visuomet turėjau omenyje, jog privalau pasitikėti Dievu (Patarlių 3:5, 6). Po metų, 1946-ųjų rugpjūtį, būdama 20-ies krikštijausi — parodžiau, kad pasiaukoju tikrajam Dievui Jehovai.

Namiškiai nusiteikia priešiškai

Valdžia reikalavo mokiniams skiepyti ateizmo idėjas, o tai prieštaravo Biblijos principams ir mano sąžinei. Panorau keisti profesiją. Kai užsiminiau mamai, ši užsipuolė mane, net kibo į plaukus. Nusprendžiau išeiti iš namų. Bet tėtis siūlė pakentėti, žadėjo paremti.

Brolis Antsas palaikė motinos pusę. Tačiau sykį paprašė leidinių; šie jam labai patiko. Mama visai įniršo. Brolis net mokykloje ėmė kalbėti apie Dievą, bet kilęs priešiškumas jį išgąsdino ir tada liovėsi bendrauti su liudytojais. Kartą nardydamas Antsas smarkiai susižeidė galvą. Gulėjo ant neštuvų paralyžiuotas, bet viską suvokė. „Ar Jehova man atleis?“ — paklausė. „Taip“, — atsakiau. Po kelių dienų brolis mirė. Jam tebuvo septyniolika.

1947 metų rugsėjį darbą mečiau. Mama buvo labai priešiška. Ji išmetė visus mano drabužius iš namų, tuomet prisiglaudžiau pas sesutes Sanames. Jos ne kartą priminė, kad Jehova niekada neapleidžia savo tarnų, — tai labai stiprino.

Pokario sunkumai

Sesės pasiūlė darbuotis kartu — siuvome ūkininkams. Neretai atsirasdavo progų  paaiškinti jiems kai kuriuos Biblijos mokymus. Laimingas tai buvo laikas: išmokau ne tik siūti, bet ir įgudau skelbti. Lėšų dar prisidurdavau mokydama privačiai matematikos. Tačiau 1948-aisiais ramybė baigėsi — valdžia pradėjo suiminėti liudytojus.

Kitų metų spalį dirbau viename ūkyje, kai man pranešė, jog pareigūnai prisistatė į sesučių Sanames namus manęs suimti. Ketinau pasislėpti brolio Hugo Susio ūkyje, bet sužinojau, kad ir jis areštuotas. Viena moteris, kuriai siuvau, siūlė pagyventi pas ją. Taip ir keliavau iš ūkio į ūkį siūdama ir toliau skelbdama.

Galiausiai, užėjus žiemai, sovietų saugumas (KGB) užklupo mane Tartu mieste pas Lindą Metig, uolią jauną liudytoją, vyresnę vos keleriais metais. Buvau sulaikyta ir nuvesta į nuovadą apklausti. Ten privertė išsirengti jaunų milicininkų akyse — jaučiausi pažeminta. Tačiau pasimeldžiau Jehovai ir atgavau dvasios ramybę.

Paskui mane uždarė į tokią mažą kamerą, kad nebuvo nė vietos atsigulti. Išleisdavo tik apklausti. Pareigūnai sakė: „Mes nereikalaujame, kad neigtum Dievo buvimą, tiesiog liaukis kvailioti ir skelbti! Juk tavęs laukia daug žadanti ateitis.“ Paskui grasindavo: „Ar tau gyvent nusibodo?! Nori dėl Dievo pražūti Sibiro platybėse?“

Taip kvotė tris dienas ir neleido užmigti. Ištverti pajėgiau mąstydama apie Biblijos tiesas. Galiausiai vienas tardytojas davė pasirašyti dokumentą, kad pasižadu nebeskelbti. „Žinote, aš viską gerai apgalvojau, — atsakiau. — Jau geriau kalėti ir išsaugoti gerus santykius su Dievu, negu būti laisvai ir prarasti jo palankumą.“ Tada tardytojas sušuko: „Kvailė! Jūs visi būsite suimti ir išvežti į Sibirą!“

Netikėtai — laisvė

Kaip nustebau, kada kone vidurnaktį tardytojai liepė susirinkti daiktus ir nešdintis. Žinojau, jog mane seks, todėl pas bendratikius nėjau, nes taip būčiau juos išdavusi. Eidama gatvėmis pastebėjau iš paskos slenkančius tris vyrus. Meldžiau Jehovos vadovavimo, nėriau į tamsų skersgatvį ir tiesiai į kažkieno sodelį. Parkritusi ant žolės užsiverčiau lapais. Girdėjau, kaip jie šiugžda po vyrų kojomis, ir mačiau žibintuvėlių šviesas.

Praėjo kelios valandos; kaulai tiesiog sustingo nuo šalčio. Galiausiai patraukiau akmenimis grįstomis gatvėmis, nešdamasi rankose batus, kad nekaukšėtų. Atsidūrusi už miesto ėjau grioviu palei plentą. Pravažiuojant mašinoms guldavau ant žemės. Apie penktą ryto pasiekiau Jurio ir Mitos Tumelių namus netoli Tartu.

Mita bemat iškaitino pirtį, kad sušilčiau. Kitą dieną nuvyko į Tartu ir susisiekė su Linda Metig. Ši mane paragino: „Pradėkim skelbti ir apkeliaukime visą Estiją su gerąja naujiena.“ Tad kiek pakeitę mano išvaizdą — kitaip apsikirpau, pasidažiau veidą, užsidėjau akinius — pradėjome skelbti. Per kelis mėnesius dviračiais įveikėme nemažus atstumus. Pakeliui drąsinome ūkininkaujančius bendratikius.

1950-ųjų liepos 24 dieną netoli Otepės erdvioje daržinėje, priklausiusioje vienam Bibliją tyrinėjančiam vyrui, liudytojai ketino surengti kongresą. Apie tai sužinojo KGB. Vis dėlto mums pavyko perspėti daugumą atvykstančių brolių. Iškart rytdienai buvo parinkta kita vieta. Kongrese dalyvavo koks 115 žmonių. Kiekvienas namo grįžo  džiugus ir dar tvirčiau pasiryžęs per išbandymus likti ištikimas Jehovai. *

O mudvi su Linda ir toliau skelbėme bei kėlėme bendratikių dvasią. Tais pačiais metais dar padėjome kasti bulves ir su talkininkais kalbėjome apie Karalystę. Netgi vieno ūkio šeimininkas sustojo ir kokią valandą mūsų klausėsi, o tada pareiškė: „Tokių naujienų ne kasdien išgirsi!“

Paskui grįžome į Tartu. Ten išgirdome, kad suimta nemažai brolių, taip pat Lindos mama. Dabar kalėjo dauguma mūsų draugų, tarp jų sesutės Sanames. Žinojome, jog KGB mūsų ieško, tad įsigijome porą dviračių ir skelbėme Tartu apylinkėse. Vis dėlto agentai vieną naktį mane pričiupo neseniai pakrikštytos liudytojos Almos Vardja namuose. Pasą tikrinęs pareigūnas sušuko: „Ela! Mes visur tavęs ieškojome!“ Buvo 1950 metų gruodžio 27-oji.

Įkalinta ir ištremta

Drauge su Alma kelionei įsimetėme keletą daiktų ir prisėdome užkąsti. KGB agentai stebėjosi: „Jūs net neverkiate. Tiesiog sėdite ir valgote.“ Į tai atsakėme: „Vykstame į naują tarnybos vietą ir nežinome, kada vėl galėsime pasistiprinti.“ Įsidėjau vilnonę antklodę, iš kurios vėliau prisiuvau šiltų kojinių, kumštinių pirštinių. Iškalėjusi iki 1951-ųjų rugpjūčio kartu su kitais Estijos liudytojais buvau ištremta. *

Traukinys iš Estijos riedėjo į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), o iš ten į baisiąsias priverčiamojo darbo stovyklas Vorkutoje (Komijos respublika), už Šiaurės poliaračio. Mūsų kalinių grupėje buvome trys liudytojos. Dar mokykloje mokiausi rusų kalbos, tad stengiausi rusiškai šnekėti nuo pat suėmimo. Atvykusi į stovyklą jau neblogai susikalbėjau.

Vorkutoje susipažinome su jauna ukrainiete, tiesą pažinusia nacių koncentracijos stovykloje Lenkijoje. 1945 metais ji drauge su 14 kitų liudytojų buvo įsodinta į laivą, kurį vokiečiai ketino nuskandinti Baltijos jūroje. Tačiau viskas susiklostė laimingai ir laivas pasiekė Danijos krantus. Vėliau moteris grįžo į Rusiją, kur už skelbimą buvo suimta bei išsiųsta į Vorkutą. Iš jos nuolat semdavomės drąsos.

Be to, sutikome kitas dvi moteris. Jos ukrainietiškai klausinėjo: „Kas iš jūsų esate Jehovos liudytojos?“ Iškart supratome, kad tai mūsų sesės. Moterys drąsino mus bei visaip globojo. Kitos kalinės stebėjosi, jog vos atvykusios jau tarsi radome mus laukiančią šeimą.

Į Mordovijos stovyklas

1951-ųjų gruodį per sveikatos patikrinimą išaiškėjo, jog man sutrikusi skydliaukės veikla. Mane nuvežė kone pusantro tūkstančio kilometrų į pietvakarius, į didžiulį Mordovijos stovyklų kompleksą, esantį maždaug už 400 kilometrų į pietryčius nuo Maskvos. Per visą tą moterų stovyklose praleistą laiką sutikau liudytojų iš Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos. Be to, susipažinau su Maimu, politine kaline iš Estijos.

 Dar Estijoje Maimu pagimdė ir vienas gana malonus kalėjimo prižiūrėtojas perdavė kūdikį jos motinai. Mordovijoje su Maimu studijavome Šventąjį Raštą ir tai, ką sužinojo, palietė moters širdį. Jai pavyko išsiųsti laišką savo motinai; šioji irgi priėmė Biblijos tiesas bei mokė jų mažąją anūkę Kariną. Šešerius metus iškalėjusi Maimu išėjo į laisvę ir susitiko su savo mergaite. Užaugusi Karina ištekėjo už bendratikio ir jiedu jau vienuolika metų tarnauja Jehovos liudytojų filiale Taline.

Viena iš Mordovijos stovyklų buvo ypatinga: kaip įprasta, ją supo sienos, bet viduje dar stovėjo keli nedideli, gerai saugomi barakai. Ši vieta buvo praminta „narvu“. Drauge su kitomis šešiomis liudytojomis į jį patekau už skelbimą. Tačiau net ir čia įsigudrinome perrašinėti Sargybos bokšto straipsnius į mažus lapelius ir slapta perduoti į gretimas stovyklas. Vienas būdas — išgremždavome muilo gabalėlyje duobutę, įdėdavome lapuką ir vėl ją užtaisydavome.

Kalėdama Mordovijoje daugiau kaip dešimčiai moterų padėjau stoti Dievo pusėn. Galiausiai 1956 metų gegužės 4 dieną išgirdau: „Esate laisva ir galite nevaržomai tikėti savo Dievą Jehovą.“ Po mėnesio buvau Estijoje.

Namuose jau beveik 50 metų

Neturėjau nei darbo, nei lėšų, nei namų. Bet kai grįžau, vos po kelių dienų sutikau moterį, kuri susidomėjo Biblija. Ji su vyru gyveno vieno kambario bute ir pasiūlė pas juos kuriam laikui apsistoti. Pasiskolinau pinigų, nusipirkau vilnonių siūlų, mezgiau megztinius ir pardavinėjau turguje. Vėliau įsidarbinau Tartu onkologijos ligoninėje; ten įvairius darbus dirbau septynerius metus. Tuo tarpu iš Sibiro tremties grįžo Lembitas Tomas ir 1957-ųjų lapkritį mudu susituokėme.

KGB nepaleido mūsų iš akių. Kadangi atvirai skelbti vis dar buvo draudžiama, jie nedavė mums ramybės. Vis dėlto uoliai ieškojome progų kalbėti apie savo tikėjimą. Šį laikotarpį Lembitas aprašo savo gyvenimo istorijoje, išspausdintoje 1999 metų kovo 8 dienos Atsibuskite! Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, taip pat septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje iš tremties nuolat grįždavo liudytojų. Baigiantis devintajam dešimtmečiui Estijoje jų buvo per 700. Mūsų krikščioniška veikla 1991-aisiais buvo įteisinta ir nuo tada liudytojų padaugėjo iki 4100 su viršum.

Praėjo daugiau kaip 60 metų nuo to laiko, kai dalyvavau pirmoje slaptoje Estijos liudytojų sueigoje po Antrojo pasaulinio karo. Niekada nepamiršau Biblijos perspėjimo: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera.“ Įsitikinau, jog taip elgdamasi gausiu, „ko trokšta [mano] širdis“ (Psalmyno 37:3, 4).

[Išnašos]

[Anotacija 23 puslapyje]

„Pradėkim skelbti ir apkeliaukime visą Estiją su gerąja naujiena“, — Linda Metig.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su kitomis devyniomis liudytojomis Mordovijos kalėjime

[Iliustracija 24 puslapyje]

Šiandien su vyru Lembitu