Kodėl palikau cirką

Papasakojo Marselas Neimas

GIMIAU Montevidėjaus mieste, Urugvajuje. Nors tėvai buvo dievobaimingi, jokiai konfesijai nepriklausė. Mama žuvo per nelaimingą atsitikimą, kai buvau maždaug ketverių. Augau pas giminaičius. Jie mokė mane gyventi teisingai. Sulaukęs dvidešimties nusprendžiau pakeliauti, aplankyti įvairias šalis, susipažinti su jų kultūra.

Kolumbijoje pradėjau dirbti cirke padėjėju. Matydavau, koks džiaugsmas apima atlikėjus, kai minios žiūrovų juos palydi plojimais, troškau irgi tai patirti. Todėl ėmiau treniruotis važinėti dviračiu, laikui bėgant vis mažesniu, kol pagaliau sugebėjau cirko numerį atlikti vienu mažiausių pasaulyje — 12 centimetrų ilgio dviratuku, kuris tilpo delne. Daugumoje Pietų Amerikos šalių tapau gana populiarus. Dvidešimt penkerių atvykau į Meksiką. Čia dirbau keliuose cirkuose.

Gyvenimo posūkis

Cirko artisto gyvenimą pamėgau: nuolatinės kelionės, geriausi viešbučiai, prašmatnūs restoranai. Bet drauge jaučiau ir didžiulę tuštumą, į ateitį žvelgiau be jokių vilčių. Tačiau vieną popietę mano gyvenimas netikėtai pasikeitė. Cirko konferansjė davė man knygą „Apreiškimas — jo didinga kulminacija arti!“* Po pasirodymo skaičiau iki paryčių. Nors suprasti, kas rašoma, nebuvo lengva, ypač patraukė, kaip buvo aiškinama vizija apie skaisčiai raudoną žvėrį ir ištvirkėlę (Apreiškimo 17:3—18:8). Paskui, tvarkydamas gyvenamąją automobilio priekabą, kurią nusipirkau, radau kitą tų pačių leidėjų knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Šią skaityti buvo lengviau. Suvokiau, kad turiu skelbti. Todėl tuo, ką sužinojau, nedelsdamas pradėjau dalytis su kitais.

Ilgainiui panorau susisiekti su Jehovos liudytojais. Knygoje „Apreiškimas“ radau užrašytą mano draugui ją davusios liudytojos telefono numerį. Paskambinau. Jos tėvas pakvietė mane į Tichuanoje  rengiamą Jehovos liudytojų kongresą. Ten vyravusi tarpusavio meilė padarė didžiulį įspūdį, todėl supratau, kad šitas tikėjimas — tikrasis. Kur tik mūsų cirkas nukeliaudavo, susirasdavau Karalystės salę ir nueidavau į sueigas. Čia gaudavau leidinių, kuriuos paskui pats platindavau.

Vienas įvykis dar labiau įtikino, kad einu teisingu keliu. Liudytojai pakvietė mane į Kristaus mirties minėjimą ir paaiškino, kaip svarbu krikščionims jame dalyvauti. Bet tą vakarą buvo numatyta cirko premjera, tad, suprantama, nueiti į Minėjimą neturėjau jokios galimybės. Labai nuoširdžiai pasimeldžiau Jehovai. Tuomet įvyko kai kas netikėta. Likus porai valandų iki pasirodymo dingo elektra! Taigi galėjau ir dalyvauti Minėjime, ir suspėti į spektaklį, kurį nukėlė į vėlesnį laiką. Atrodė, kad šitaip Jehova atsakė į mano maldą.

Kartą, laukdamas eilėje banke, platinau Jehovos liudytojų lankstinukus. Mane pamatė vienas krikščionių bendruomenės vyresnysis. Pagyręs už uolumą, paragino skelbti organizuotai, drauge su bendruomene. Dar jis maloniai paaiškino, kad norėdamas žengti tą žingsnį, turėčiau kai ką savo gyvenime pakeisti. Kol svarsčiau, ką daryti, man pasiūlė gerai apmokamą darbą viename cirke Jungtinėse Valstijose. Širdis tarsi pasidalijo: vykti norėjau, bet nebuvau tikras, ar išliksiu kelyje, į kurį ką tik pasukau, jeigu sutiksiu. Tai buvo pirmas išbandymas. Apvilti Jehovos nenorėjau. Nustebindamas visą trupę, cirką palikau, įsiliejau į Jehovos liudytojų bendruomenę, nusikirpau ilgus plaukus ir padariau kitus pakeitimus, kad galėčiau tarnauti Dievui.

To neiškeisčiau į nieką

Antras išbandymas teko man prieš pat krikštą, 1997-aisiais. Vėl pasitaikė proga vykti į Jungtines Valstijas — šį sykį pasirodyti garsioje televizijos programoje Majamyje. Netgi būtų apmokėtos visos mano išlaidos. Bet norėjau pasikrikštyti ir laikytis savo pasiaukojimo Jehovai įžado. Didelei programos rengėjų nuostabai, pasiūlymo atsisakiau.

Kartais žmonės klausia, ar nesigailiu palikęs cirką. Atsakau, kad Jehovos draugystės ir meilės į savo ankstesnį gyvenimą niekada neiškeisčiau. Nors naujasis krikščionio, visalaikio tarno, kelias šiame pasaulyje nežada aplodismentų, šlovės nei turtų, tuštumos nebejaučiu. Turiu neįkainojamą viltį gyventi žemės rojuje ir sutikti mamą, kai ji bus prikelta (Jono 5:28, 29).

[Išnaša]