Biblijos požiūris

Kas Biblijos Autorius?

KAS rašė Bibliją, atvirai paaiškina ji pati. Įvairios šios knygos dalys prasideda frazėmis: „Nehemijo pasakojimas“, „regėjimas, kurį patyrė [...] Izaijas“, „Viešpaties žodis [...] Joeliui“ (Nehemijo 1:1; Izaijo 1:1; Joelio 1:1). Kai kuriuos istorinius pasakojimus Biblija priskiria Gadui, Natanui, Samueliui (1 Metraščių 29:29). Nemažai psalmių (79; 88; 89; 90; 103; 127) turi prierašus, nurodančius, kas jas sukūrė.

Kadangi Bibliją parašyti buvo pavesta žmonėms, skeptikai tvirtina, jog ši knyga, kaip ir bet kuri kita, tėra žmonių kūrinys, atspindintis jų išmintį. Bet ar toks požiūris tvirtai pagrįstas?

Keturiasdešimt rašytojų, vienas Autorius

Dauguma Biblijos rašytojų tvirtino, jog rašė Jehovos, vienintelio tikrojo Dievo, vardu, jo paties arba jo įgalioto angelo vadovaujami (Zacharijo 1:7, 9). Pranašai, parašiusieji hebrajiškąsias Biblijos knygas, daugiau nei 300 kartų paliudijo: „Taip kalba Viešpats“ (Amoso 1:3; Michėjo 2:3; Nahumo 1:12). Daug knygų prasideda panašia fraze: „Viešpaties žodis, pasiekęs [...] Ozėją“ (Ozėjo 1:1; Jonos 1:1). O apaštalas Petras apie Dievo pranašus sakė: „Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Petro 1:21).

Taigi nors Biblija susideda iš daugelio knygų, jas sieja viena tema, ir visa tai parašę žmonės pripažino, jog tikrasis Autorius yra Dievas. Kitaip tariant, Dievas panaudojo žmones, kad šie, nelyginant sekretoriai, užrašytų jo mintis. Kaip jis tai darė?

„Dievo įkvėptas“

„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“, — aiškino apaštalas Paulius (2 Timotiejui 3:16). Tai reiškia, jog Dievas, perduodamas  savo žinią, Biblijos rašytojų mintis pakreipdavo nematoma jėga. Tačiau Dešimt įsakymų į akmens plokštes Jehova įrašė pats (Išėjimo 31:18). Kartais Dievas tai, ką norėdavo perduoti, savo tarnams padiktuodavo tiesiogiai. Štai Išėjimo 34:27 pasakyta: „Viešpats tarė Mozei: ‘Užrašyk šiuos žodžius...’“

Kitais atvejais Jehova siųsdavo regėjimus, ir žmonės turėdavo juos užrašyti. Todėl Ezechielis sakė: „Aš mačiau regėjimus iš Dievo“ (Ezechielio 1:1). Taip pat ir „Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną“ (Danieliaus 7:1, Brb). Panašiu būdu, per regėjimus, visa, kas užrašyta paskutinėje Biblijos knygoje, Apreiškime, buvo perduota apaštalui Jonui. Jis paaiškino: „Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: ‘Ką matai, surašyk į knygą’“ (Apreiškimo 1:10, 11).

Pačių rašytojų įnašas

Nors Biblijos knygos Dievo įkvėptos, tai neužgožė jas rašiusiųjų individualumo. Juk žiniai iš Dievo perteikti reikėjo žmogaus pastangų. Štai Mokytojo knygos rašytojas teigė, jog „stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė“ (Mokytojo 12:10). Kad surinktų medžiagą savo istoriniam pasakojimui, Ezra ieškojo jos mažiausiai 14-oje šaltinių, kaip antai: „karaliaus Dovydo metraščiuose“, „Judo ir Izraelio karalių knygoje“ (1 Metraščių 27:24; 2 Metraščių 16:11). Evangelijos rašytojas Lukas ‘rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendė surašyti sutvarkytą pasakojimą’ (Luko 1:3).

Kai kuriose Biblijos knygose atsiskleidžia tam tikri jų rašytojų asmenybės bruožai. Pavyzdžiui, Matas, arba Levis, kuris prieš tapdamas Jėzaus mokiniu dirbo muitininku, ypač kreipė dėmesį į skaičius. Jis vienintelis iš evangelistų parašė, jog Kristus buvo išduotas už „trisdešimt sidabrinių“ (Mato 27:3; Morkaus 2:14). Lukas, gydytojas, pateikė detãlių, tikslių medicinos požiūriu. Štai pasakodamas apie kai kuriuos Jėzaus išgydytus žmones jis vartojo terminus „sunkiai sirgo“, „visas raupsuotas“ (Luko 4:38, Vl; 5:12; Kolosiečiams 4:14). Taigi Jehova kiekvienam leido rašyti savais žodžiais bei išlaikyti individualų stilių, tačiau tuo pat metu rašytojų mintis kreipė taip, kad tekstas būtų tikslus ir perteiktų jo žinią (Patarlių 16:9).

Galutinis rezultatas

Argi ne nuostabu, kad apie 40 žmonių, gyvenusių skirtingose šalyse, per daugiau kaip 1600 metų parašė nepaprastai darnią knygą, kurioje nuosekliai išplėtota nuostabi tema. (Skaitykite straipsnį „Apie ką Biblijoje rašoma?“ 19 puslapyje.) Jeigu jiems nebūtų vadovavęs vienas Autorius, to padaryti tikrai nebūtų buvę įmanoma.

Ar Jehova neturėjo kitos išeities, kaip savo Žodį užrašyti žmonių rankomis? Anaiptol. Bet pasirinkdamas šį būdą jis parodė dievišką išmintį. Iš tikro viena priežasčių, kodėl Biblija žavimasi visame pasaulyje, yra rašytojų įtikinamai perteiktos pačios įvairiausios žmonių emocijos. Pavyzdžiui, karalius Dovydas atskleidė net tai, kaip skaudžiai kaltė slegia Dievo atleidimo maldaujantį nusidėjėlį (Psalmyno 51:1, 2, 4-6, 15, 19 [51:2-4, 13, 17, Brb, prierašas]).

Nors Biblijai parašyti Jehova panaudojo žmones, šia knyga galime pasitikėti kaip ir pirmieji krikščionys, kurie ją priėmė „ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį“ (1 Tesalonikiečiams 2:13).

AR ŽINOTE?

▪ Kas yra „viso Rašto“ Autorius? (2 Timotiejui 3:16)

▪ Kokiais būdais Jehova perduodavo savo mintis? (Išėjimo 31:18; 34:27; Ezechielio 1:1; Danieliaus 7:1)

▪ Kaip Biblijos knygose atsispindi Dievo įkvėptų rašytojų individualumas ir jų amatas? (Mato 27:3; Luko 4:38, Vl)