Susipažinkime su šimpanzėmis natūralioje aplinkoje

MUMS beeinant siauru takeliu pusiaujo Afrikos atogrąžų miške, akys pamažu pratinasi prie šviesos blyksėjimo pro tankų lapų ir šakų skliautą. Prislopintas svirplių čirpimas bei didžiuliai lianomis apsiviję medžiai (kai kurie siekia net daugiau kaip 55 metrus) sukuria iškilmingą nuotaiką ir kažko ypatingo laukimą. Jaučiame, kad šioje prieblandoje reikia būti budriems ir žengti tyliai. Staiga pasigirsta garsus hū ir dažnas šnopavimas. Tie garsai vis stiprėja ir aukštėja, kol pasiekia kurtinantį krešendo ir kone staiga nutrūksta. Mūsų varginančioje kelionėje ateina jaudinantis momentas, kurio taip tikėjomės — aptinkame šimpanzių būrį, arba bendruomenę.

Šitoks susijaudinimo sukeltas siautulys, kai šimpanzės ima stūgauti, klykauti, o kartais trankyti į medžio kamieną, yra būdai, kuriais jos bendrauja arba kviečia užmegzti kontaktą. Gausybė gardžių prinokusių figų, regis, ir buvo ta priežastis, dėl kurios skubiai reikėjo susisiekti su likusia bendruomenės dalimi. Žvelgdami į plačiai išsikėtojusį aukšto figmedžio vainiką, pamatome nemažai, gal 20 ar 30, šių gyvūnų, ramiai besmaguriaujančių figomis. Juodas šimpanzių kailis gražiai žvilga saulės šviesoje. Viena jų pradeda svaidyti į mus šakeles. Netrukus pasipila tikra šakelių kruša. Tai — aiškus ženklas, kad šimpanzės pasidalinti su mumis savo maisto radiniu neketina.

Šimpanzes lengviausia aptikti tada, kai gausu vaisių. Kitu metu jas pamatyti daug sunkiau, nes tarp neaukštos augalijos jos gali išsisklaidyti mažais būreliais, vos po kelias. Natūralioje aplinkoje gyvenančios šimpanzės paprastai mėgsta ką nors kramsnoti visą dieną ir per tą laiką apkeliauja didžiulę keleto kvadratinių kilometrų teritoriją. Be vaisių, jos daugiausia maitinasi augalų lapais, sėklomis ir stiebais, taip pat skruzdėlėmis, paukščių kiaušiniais, termitais. Pasitaiko, kad medžioja mažus gyvūnėlius, tarp jų ir beždžiones.

Artėjant vidurdieniui, šimpanzėms ima darytis karšta. Viena jų pradeda leistis iš medžio žemyn, netrukus ja paseka visas būrys. Viena po kitos jos pradingsta tankmėje. Šelmiškai nusiteikęs šimpanziukas, kabindamasis už šakų, daro lankstą, kad iš arčiau pasižiūrėtų į mus. Stebėdami šio mažylio žaismingumą ir smalsumą, negalime sulaikyti šypsenų.

Įdomus gyvūnas

„Žiūrėkite!“ — tarsteli vienas iš mūsų, kai tuo pačiu taku pasukame namo. Atsigręžę pamatome šimpanzę, vogčiomis mus stebinčią iš už medžio kamieno. Maždaug metro aukščio gyvūnas stovi ant dviejų kojų. Kai į jį pažvelgiame, šis paslepia galvą už medžio, bet po kelių akimirkų vėl ima į mus spoksoti. Koks žavus smalsumas! Šimpanzės geba stovėti ant dviejų kojų ir taip net paeiti nedidelį atstumą. Tačiau paprastai jos vaikšto keturiomis. Šimpanzės stuburas apatinėje nugaros dalyje neturi išlinkio,  dėl kurio žmonės geba išsilaikyti stačiomis. Šio gyvūno kūno sandara labiau pritaikyta vaikščioti keturiomis arba laipioti medžiais bei sūpuotis ant šakų dar ir dėl to, kad pasturgalio raumenys yra palyginti silpni, o priekinės galūnės ilgesnės ir stipresnės už užpakalines.

Ilgos priekinės galūnės šimpanzėms labai praverčia ir tada, kai reikia pasiekti vaisių, augantį ant plonos šakelės, kuri neatlaikytų jų svorio. Tiek priekinės, tiek užpakalinės galūnės yra tobulai pritaikytos stipriai sugriebti šakas ir už jų laikytis. Didieji užpakalinių galūnių pirštai yra pakreipti į šonus ir, atlikdami nykščių funkciją, padeda gyvūnui lipti į medžius ar ką nors pačiupti bei laikyti užpakalinėmis galūnėmis beveik taip pat kaip ir priekinėmis. Toks gebėjimas labai praverčia, kai vakare ateina metas pasidaryti lizdą. Kelios minutės darbo, ir šimpanzė nakčiai turi minkštą, patogų iš šakų ir lapų suraizgytą guolį.

Stebint ir tyrinėjant šimpanzes jų natūralioje aplinkoje, įdomios šių gyvūnų savybės ir akivaizdūs jų ir žmonių anatomijos bei elgesio panašumai tikrai intriguoja. Tačiau kai kam šimpanzės įdomios vien kaip tyrimų objektas, norint įrodyti, kad tarp žmogaus ir beždžionės yra evoliucinė sąsaja. Taigi gali kilti klausimų: kuo iš tikrųjų žmonės nuo šimpanzių skiriasi? kokiu atžvilgiu žmogus, priešingai nei gyvūnai, sukurtas „pagal Dievo atvaizdą“? (Pradžios 1:27, Brb)

Nepamirštamas susitikimas

Natūralioje aplinkoje pamatyti šimpanzes sunku, nes paprastai, vos tik pastebėjusios žmogų, jos slapčia pasišalina. Tačiau siekiant šiuos gyvūnus išsaugoti, jų bendruomenės apgyvendinamos ten, kur galėtų priprasti prie žmonių.

Trumpas apsilankymas miške — šimpanzių valdose — mums buvo nepamirštamas įvykis. Šitaip galėjome bent kiek pamatyti jas laukinėje gamtoje, kur jos elgiasi visiškai kitaip nei zoologijos soduose ar laboratorijose. Tai išties įdomūs gyvūnai, — vieni iš „laukinių žemės gyvulių“, kuriuos sukūręs Dievas matė, kad tai gera ir kad jie tobulai pritaikyti gyventi jiems skirtoje aplinkoje (Pradžios 1:24, 25).

[Rėmelis/iliustracija 14, 15 puslapiuose]

ŠIMPANZĖS IR ŽMOGUS

Knygoje In the Shadow of Man zoologijos mokslų dr. Džein Gudol rašo, jog praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje jos atlikti stebėjimai, kaip šimpanzės „gaminasi įrankius“, „daugelį mokslininkų įtikino, kad žmogaus sąvoką reikia suformuluoti iš naujo ir daug sudėtingiau, nei tai buvo daroma iki tol“. Tai, kad šimpanzės lapus naudoja kaip kempinę, akmenimis arba šakomis sudaužo riešuto kevalą ir tam, kad „susimeškeriotų“ termitų, prieš kišdamos šakas į termityną nudrasko nuo jų lapus, buvo tikrai stulbinantys atradimai. Tačiau pastaruoju metu tapo žinoma, kad yra ir daugiau gyvūnų, kurie demonstruoja stebinantį gebėjimą pasidirbti įrankių. Dr. T. K. Barberis knygoje The Human Nature of Birds—A Scientific Discovery With Startling Implications teigia: „Visi nuodugniai ištyrinėti gyvūnai, įskaitant ne tik beždžiones ir delfinus, bet taip pat skruzdėles ir bites, parodė visiškai netikėtą elementarų sąmoningumą ir praktinį sumanumą.“

Tai jokiu būdu nepaneigia žmogaus unikalumo. Kaip rašo profesorius Deividas Premakas, „žmonių kalbos gramatika arba sintaksė tikrai fenomenali“. Ir išties žmonių kalbos sudėtingumas, taip pat jų turtinga kultūra, kur lemiamas vaidmuo tenka kalbai ir žodžiams, neabejotinai skiria mus nuo gyvūnų.

  Džein Gudol, daug metų tyrinėjusi šimpanzes jų natūralioje aplinkoje, rašė: „Negaliu įsivaizduoti, kad emocijas, šimpanzių rodomas viena kitai, apskritai būtų galima kaip nors lyginti su švelnumu, globėjiškumu, pakantumu, vidiniu pasitenkinimu — jausmais, kurie pačia tikriausia ir giliausia to žodžio prasme yra žmogiškosios meilės skiriamasis bruožas.“ Ji taip pat teigė: „Žmogaus savivoka pranoksta primityvų savęs vien kaip fizinio kūno suvokimą. Žmogus trokšta suprasti savo paties egzistavimo paslaptį, jį supančio pasaulio ir virš jo esančio kosmoso stebuklą.“

Biblija aiškina, kuo žmonės skiriasi nuo gyvūnų, sakydama, kad žmogus buvo sukurtas pagal „Dievo atvaizdą“ (Pradžios 1:27, Brb). Vadinasi, jam, kitaip nei gyvūnams, įdiegtas gebėjimas atspindėti savo Kūrėjo savybes, tarp kurių meilė yra ryškiausia. Taip pat žmogui įmanoma įgyti milžinišką kiekį žinių ir protauti taip, kaip nesugeba joks gyvūnas. Be to, jis sukurtas taip, kad galėtų naudotis savo valios laisve, o ne būti daugiausia valdomas instinktų.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Žaismingos ir smalsios šimpanzės yra tobulai sukurtos gyventi savo natūralioje aplinkoje

[Šaltinių nuorodos]

Šimpanzės viršuje dešinėje: Corbis/Punchstock/Getty Images; žemiau kairėje ir dešinėje: SuperStock RF/SuperStock; Džein Gudol: © Martin Engelmann/age fotostock

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

© Photononstop/SuperStock