Atvykite pasiklausyti „laikrodžių karaliaus“

KAI per 1834-ųjų gaisrą sudegė Vestminsterio rūmai, Britanijos politikai paskelbė geriausio projekto naujam parlamento pastatui konkursą. Pirmoji vieta atiteko sero Čarlzo Bario (Barry) įmantrių gotiškojo stiliaus rūmų su keturšoniu laikrodžio bokštu projektui. Vyriausybės komitetas užsakė pagaminti „laikrodžių karalių — pasaulyje neregėto didumo laikrodį“.

Jis tapo viena iš Londono įžymybių. Išskirtinius jo kurantus atpažįsta visi. Nors iš pradžių vardas Big Benas buvo duotas tik didžiausiam varpui, dabar taip vadinamas ir šis garsusis laikrodis — tikras inžinerijos stebuklas.

Nelengva užduotis

Darbai 96 metrų aukščio bokšte, kur turėjo būti įmontuotas laikrodis, prasidėjo 1843-iaisiais. Po trejų metų imta ieškoti meistro, galinčio padaryti tokį tikslų laikrodį, kurio paklaida kas valandą neviršytų vienos sekundės. Tai buvo nelengva užduotis. Juk atvirame aukštame bokšte laikrodžio rodyklės nebus apsaugotos nuo vėjo, sniego bei ledo ir, aišku, nuo tupiančių balandžių! Visa tai trikdytų švytuoklės darbą, nuo kurios ritmingo švytavimo būtent ir priklausė laikrodžio tikslumas. Kol specialistai diskutavo, kaip spręsti šią problemą, laikrodininkas Edmundas  Beketas Denisonas (Denison) pateikė tinkamą projektą, o vienam iš geriausių šalies laikrodininkų buvo pavesta imtis darbo.

Po dvejų metų laikrodis buvo padarytas, bet daugiau kaip penkerius pragulėjo laikrodininko dirbtuvėje, kol bus užbaigti darbai bokšte. Per tą laiką Denisonas išrado įrenginį, apsaugantį švytuoklę nuo išorinių trukdžių ir užtikrinantį laikrodžio tikslumą.

Gimsta Big Benas

Laikrodžio mechanizmas buvo baigtas, tad reikėjo padaryti varpus. Viena liejykla Anglijos šiaurės rytuose nuliedino varpą valandoms mušti. Jis buvo kur kas didesnis nei tikėtasi ir svėrė per 16 tonų! Šis liejinys buvo toks sunkus, kad apgadino laivo, turėjusio jį pristatyti į Londoną, denį. Po kurio laiko laivas leidosi į kelionę. Galiausiai iškeltas ant žemės varpas buvo gabenamas specialiai padarytu vežimu, kurį traukė 16 baltų arklių. Varpą pakabino ant rėmo priešais parlamentą, kur turėjo būti išbandytas.

Vardus turi daugelis didelių varpų, o šis milžiniškas varpas buvo pramintas Big Benu. Kodėl? Tiksliai nežino niekas. Kai kas sako,  kad jį galbūt pavadino sero Bendžamino Holo (Hall) — stambaus vyro, dirbusio parlamente, — vardu. Kitų manymu, — Bendžamino Konto (Caunt), garsaus tų laikų sunkiasvorio boksininko, vardu. Kad ir kokia būtų to vardo kilmė, Big Benu buvo imta vadinti ne tik valandas mušantį varpą, bet ir laikrodį bei patį bokštą.

Nesėkmė ištinka du kartus

Kadangi pirmoji Big Beno šerdis pasirodė besanti per lengva, ją pakeitė didžiule, sveriančia 660 kilogramų. Tačiau po kelis mėnesius trukusių bandymų įvyko avarija. Varpas skilo ir jau nebuvo įmanoma jo sutaisyti. Big Beną teko išmontuoti. Metalą išlydė ir perliedino į 13,7 tonos sveriantį varpą. Kai jį vežimu gabeno prie Parlamento rūmų, gatvėse vėl susirinko minios žmonių.

Dar po kelių mėnesių bokštas buvo paruoštas. Kad Big Beną įkeltų į bokšto varpinę, sunkiai triūsė kelios brigados. Pagaliau didįjį varpą pakabino šalia keturių mažesniųjų, kurie turėjo mušti kas ketvirtį valandos. Paskui buvo surinktas sunkus laikrodžio mechanizmas, ir galų gale „laikrodžių karalius“ parengtas darbui — ar bent jau taip atrodė.

1859-ųjų liepą Big Benas pradėjo mušti valandas. Bet džiaugsmas truko neilgai. Spalio pradžioje didysis varpas vėl įskilo! Iškelti varpą iš bokšto nebuvo įmanoma. Darbininkai pasuko varpą ketvirtadaliu apskritimo, kad šerdis nesmūgiuotų į įtrūkusią vietą. O kad nebeištiktų panaši bėda, jam įtaisė lengvesnę šerdį. Nepraėjus nė trejiems metams Big Benas vėl atgijo! Tačiau įtrūkis liko, todėl varpo gausmas toks originalus.

Svarbūs istoriniai įvykiai

1924-aisiais BBC (Britanijos radijo ir televizijos transliacijos korporacija) bokšte įrengė mikrofoną ir laikrodžio kurantus pradėjo reguliariai transliuoti kaip nacionalinį laiko signalą. Dar po aštuonerių metų jį išgirdo ir Britanijos tautų sandraugos šalys, o dabar per BBC pasaulio žinių tarnybą melodingas Big Beno balsas sklinda į visą pasaulį.

Nors per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus laikrodis ir varpai išliko sveiki, 1976-aisiais dėl metalo nuovargio varpų mechanizmas nebeatlaikė ir apgriovė didžiąją dalį laikrodžio patalpos. Tačiau didysis varpas nenukentėjo ir po kelių savaičių vėl mušė valandas. Paties laikrodžio darbas buvo atstatytas tik po devynių mėnesių.

Kurį laiką Big Benas buvo didžiausias laikrodis pasaulyje, ir ligi šiol tebėra tiksliausias visuomeninės paskirties mechaninis laikrodis. Nukopijuotą savitą jo kurantų melodiją daugelyje šalių kartoja tiek maži, tiek dideli laikrodžiai. Todėl nenuostabu, kad Big Benas tapo Anglijos ir jos sostinės simboliu. Tai tikras „laikrodžių karalius“!

[Rėmelis/iliustracijos 18 puslapyje]

NEVĖLUOJA IR NESKUBA

Triskart per savaitę meistras kopia 300 laiptelių akmeniniais sraigtiniais laiptais, kad rankiniu būdu atsuktų grandinę, laikančią sunkų svarmenį, kuris varo laikrodžio mechanizmą. Be to, jis tikrina laikrodžio tikslumą. Keturių metrų ilgio švytuoklė siūbuoja kas dvi sekundės. Švytuoklės viršutinėje dalyje yra nedidelė atbraila, ant kurios padėtos kelios senovinės iki dešimties pensų vertės monetos bei viena pusės penso. Jei laikrodis vėluoja, meistras prideda kokią monetą, jei skuba, — nuima.

[Iliustracija]

Laikrodį reguliuoti padeda iki dešimties pensų vertės monetos

[Šaltinių nuorodos]

Laikrodžio prisukimas: AP Photo/Lefteris Pitarakis; monetos ant atbrailos: Parliamentary copyright images are reproduced with the permission of Parliament

[Iliustracija 19 puslapyje]

13,7 tonos sveriantis didžiulis varpas (Big Benas) muša valandas

[Šaltinio nuoroda]

Popperfoto/Getty Images