Laimingas, išmokęs būti ganytoju

Papasakojo Alymbekas Bekmanovas

Ganyti avis pradėjau būdamas trejų metų ir nuo tada tą darbą pamėgau. Septyniolikos jau buvau patyręs piemuo. Vėliau sužinojau, kad esama kitokių ganytojų, — besirūpinančių žmonėmis dvasiškai. Norėčiau papasakoti, kodėl tokia tarnyba mane džiugina dar labiau.

GIMIAU 1972 metais. Mūsų didelė kirgizų šeima gyveno Čyrpykty kaime, gražuolio Isyk Kulio ežero pakrantėje. Ežero apylinkės yra viena iš Kirgizijoje (buvusi Sovietų Sąjungos respublika) besilankančių turistų pamėgta vieta. Dabar su žmona Gulmira gyvename sostinėje Biškeke, maždaug už 200 kilometrų nuo vietovės, kur augau.

Piemuo ir avys

Kai dar buvau vaikas, pavasarį gindavome avis į aukštikalnių ganyklas. Kopdami į kokių trijų kilometrų aukštį, užtrukdavome keletą dienų. Kai kurie piemenys rinkdavosi trumpesnį kelią ir ganyklas pasiekdavo greičiau. Bet tuomet tekdavo eiti palei siaurus tarpeklius, ir avys, kurios bent kiek nuklysdavo į šalį, neretai susižalodavo ar net užsimušdavo.

Negana to, dažnai pasitaikydavo, kad vilkai avis išgąsdindavo arba užpuolę kokią atskirdavo nuo bandos ir papjaudavo. Todėl mano dėdė mėgo taką, kuriuo keliauti buvo lengviau ir saugiau, nors tuomet kelionėje sugaišdavome viena ar keliomis dienomis ilgiau. Kartais norėdavau paskubėti, bet dėdė mane sustabdydavo. „Alymbekai, — sakydavo jis, — galvok apie avis, o ne apie save.“

Kad avys būtų saugios naktį, gražiose aukštikalnių ganyklose būdavo padaryti laikini aptvarai. Piemenys, kurie mėgdavo ilgiau pamiegoti, avis išgindavo į ganyklą tik gerokai įdienojus. Kol jos imdavo rupšnoti žolę, jau kepindavo saulė.

Netrukus avys susiburdavo į krūvą ir nuleidusios galvas sunkiai alsuodavo. Negalėdamos sočiai prisiėsti, jos nusilpdavo ir sulysdavo. Mano dėdė, priešingai, keldavosi dar neprašvitus — anksčiau nei ketvirtą ryto, ir saulei dar nepatekėjus jo avys jau ganydavosi vešlioje ganykloje. Joms pakakdavo laiko prisiėsti dar nepraėjus ankstyvo ryto gaivai. Ne veltui yra  posakis: „Pažiūrėjęs į avis, suprasi, koks jų piemuo.“

Tinkamiausias laikas apžiūrėti ir gydyti avis yra tada, kai jos prisiėdusios ilsisi. Viena didžiausių bėdų buvo musės, dedančios kiaušinėlius į avies bambą. Kai taip atsitinka, prasideda uždegimas, ir bamba ištinsta. Laiku šito nepastebėjus, skausmas būna toks stiprus, kad avis, neberasdama sau vietos, kartais nuklysta ir žūva. Kad to neatsitiktų, savo avis apžiūrėdavome beveik kasdien. Nors tam reikėdavo laiko ir pastangų, džiaugdavomės, kad avys sveikos ir patenkintos.

Kas vakarą parginę avis iš ganyklos jas suskaičiuodavome. Į aptvarą jos eidavo pro siaurus vartelius — kartais po tris ar keturias. Mūsų bandoje buvo šimtai avių, tačiau taip įgudome, kad 800 avių suskaičiuodavome per 15—20 minučių. Aišku, reikėjo nemažai pasipraktikuoti.

Pastebėjęs, jog kokios avies trūksta, dėdė imdavo šautuvą, lazdą ir eidavo jos ieškoti. Net jei lydavo ir būdavo tamsu, jis ieškodavo kad ir vieno ėriuko. Eidamas garsiai šūkaudavo — taip atbaidydavo laukinius žvėris. Galima tik įsivaizduoti, kokia saugi pasijusdavo avis, kai išgirsdavo jo balsą!

Kiekvienai aviai duodavome vardą pagal jos išvaizdą ir charakterį. Kaimenėje visada atsirasdavo užsispyrėlių. Dėl kažkokios priežasties jos nenorėdavo paklusti piemeniui. Kartais sekti paskui neklusniąją būdavo linkusios ir kitos. Todėl piemuo bandydavo užsispyrėles sutramdyti. Pavyzdžiui, tokią avį palikdavo diendaržyje vieną. Ilgainiui kai kurios pasitaisydavo ir piemeniui paklusdavo. Ta, kuri ir toliau spyriodavosi, atsidurdavo ant mūsų pietų stalo.

Kitoks ganytojas

1989-aisiais mokiausi kovos menų ir pasiekiau gerų rezultatų. Kitais metais mane pašaukė į sovietinę armiją. Kol tarnavau Rusijoje, mano draugai, su kuriais anksčiau lankiau kovos menų treniruotes, susibūrė į nusikalstamą gaują. Man grįžus į Kirgiziją, jie pareiškė, kad, prisidėjęs prie jų, turėsiu viską. Bet tuo metu susipažinau su Jehovos liudytojais.

Jie atsakė į klausimus, kurie mane kamavo nuo vaikystės, pavyzdžiui, kodėl žmonės miršta? Iš mūsų pokalbių supratau, jog mirtį užtraukė pirmojo žmogaus Adomo nuodėmė (Romiečiams 5:12). Be to, iš Biblijos sužinojau, kad Jehova, tikrasis Dievas, siuntė savo Sūnų Jėzų kaip Išpirkėją. Jei tikime Jehovą ir jo Sūnų, paveldėta nuodėmė mums gali būti atleista. Tuomet, kaip iš pradžių Dievas ir buvo numatęs, galėsime gyventi amžinai žemės rojuje (Psalmyno 37:11, 29, Brb; 83:19 [83:18, Brb]; Jono 3:16, 36; 17:1-5; Apreiškimo 21:3, 4).

Liudytojai, remdamiesi Biblija, į mano klausimus atsakė taip aiškiai ir suprantamai, kad nejučia sušukdavau: „Juk taip ir turėtų būti!“ Su buvusiais draugais nebenorėjau turėti nieko bendra. Jie ne kartą stengėsi prikalbinti mane, kad dėčiausi prie jų. Bet troškimas pažinti Biblijos tiesas ir jas taikyti buvo toks stiprus, kad padėjo atsispirti jų viliojantiems pasiūlymams ir ilgainiui tapti dvasiniu ganytoju.

Maždaug tuo metu mano mamą lankė viena mūsų vietovėje žinoma mediumė. Kartą grįžęs namo kaip tik pataikiau į spiritizmo seansą. Ta moteris pasakė, jog turiu ypatingą dovaną, paragino nueiti į mečetę amuleto ir pareiškė, kad tas amuletas man padės. Mediumė kone įtikino mane, kad šitaip gausiu gydymo dovaną.

Kitą dieną nuėjau pas liudytojus, su kuriais studijavau Bibliją, ir viską papasakojau. Jie parodė man iš Biblijos, kad Jehova neapkenčia jokių spiritizmo apraiškų,  nes tai — ryšys su piktosiomis dvasiomis (Pakartoto Įstatymo 18:9-13). Keletą naktų demonai neleido man miegoti. Kai liudytojai mane pamokė, kaip reikia melstis pagal Jehovos valią, greitai naktiniai košmarai liovėsi. Įsitikinau, jog radau tikrąjį Ganytoją — Jehovą.

Sužinojau, kad Dovydas, užrašęs ne vieną Biblijos psalmę, jaunystėje irgi ganė avis. Jehovą jis vadino ‘savo Ganytoju’. Jo jausmai Dievui tapo brangūs ir man (Psalmyno 23:1-6). Norėjau sekti Jehovos Sūnumi Jėzumi, kuris vadinamas „avių Ganytoju“ (Hebrajams 13:20). 1993-iųjų pradžioje Biškeke surengtoje asamblėjoje savo pasiaukojimą Jehovai parodžiau vandens krikštu.

Reikšminga sueiga

Nemažai mūsų giminaičių bei kaimynų pradėjo studijuoti Bibliją. Kartą prie Isyk Kulio ežero susirinko apie 70 žmonių iš mūsų kaimo. Vienas mano giminaitis, kaimo tarybos pirmininkas, labai susidomėjo Biblija. Jis pažadėjo pasirūpinti, kad galėtume surengti didžiulę sueigą ir paaiškinti apie savo naująjį tikėjimą. Bet vietos religiniai vadovai ėmė kurstyti žmones pasipriešinti mūsų skelbimo veiklai ir susimokė per tą sueigą suorganizuoti prieš mus išpuolį.

Sutartą dieną susirinko apie tūkstantis žmonių, tarp jų ir iš trijų aplinkinių kaimų. Liudytojų buvo tik keli. Vienas jų pradėjo aiškinti Biblijos mokymus. Nepraėjus nei penkioms minutėms, kažkas atsistojo ir rėkte išrėkė provokuojančius klausimus. Pasipylė kaltinimai ir grasinimai. Minia įsiaudrino ir nedaug trūko, kad griebtųsi smurto.

Tuomet mūsų ginti stojo vienas iš mano vyresnių brolių, kuris neseniai buvo pradėjęs studijuoti Bibliją. Kadangi muštynėse jam prilygti galėjo nedaug kas, visi jo bijojo ir vengė. Jis drąsiai atsistojo tarp užpuolikų ir liudytojų, todėl mes saugiai pasišalinome. Per kelerius metus daugelis buvusių tame susitikime tapo liudytojais. Dabar mūsų kaime iš maždaug 1000 gyventojų daugiau kaip 50 yra Jehovos liudytojai.

 Ganytojo dukra

Likus keliems mėnesiams iki Jehovos liudytojų kongreso, surengto Maskvoje 1993-iųjų rugpjūtį, susipažinau su Gulmira, liudytoja iš vieno Kirgizijos kaimo. Jos šeima irgi buvo avių augintojai. 1988 metais, kai Sovietų Sąjungoje liudytojų veikla tebebuvo uždrausta, Gulmiros mamai Biblijos studijas pradėjo vesti Aksamai, kuri praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje toje vietovėje buvo pirmoji kirgizė — Jehovos liudytoja.

Netrukus prie mamos studijų prisidėjo ir dukra. 1990-aisiais abi pasikrikštijo. Netrukus Gulmiros širdis paskatino ją tapti visalaike skelbėja — pioniere.

Kadangi nuo Gulmiros mane skyrė apie 160 kilometrų, per kitus dvejus metus ją matydavau tik retsykiais. 1995-ųjų kovą nusprendžiau su šia mergina susipažinti artimiau, todėl vieną rytą nuvažiavau pas ją į namus. Mane pribloškė žinia, jog kitą dieną ji išvyksta tarnauti į Rusijos filialą už daugiau kaip 5600 kilometrų!

Jau buvau visalaikis skelbėjas ir mokiausi rusų kalbos, nes kirgizų kalba dar neturėjome jokių biblinių leidinių. Trejus metus su Gulmira susirašinėjome ir buvome sutarę skaityti tas pačias Biblijos ištraukas, kad galėtume aptarti ką perskaitę. Tuo metu tarnavau pirmoje kirgizakalbių bendruomenėje Balykči mieste.

Jehovai tarnaujame drauge su Gulmira

1998 metais Gulmira grįžo atostogų į Kirgiziją, ir mes susituokėme. Tuomet ir mane pakvietė darbuotis Rusijos filiale. Kaip džiaugiausi, kad buvau pradėjęs mokytis rusų kalbos! Paskui mane paskyrė į grupę, kuri vertė biblinius leidinius į kirgizų kalbą. Meldžiausi Jehovai ir prašiau išminties bei kantrybės. Ir, žinoma, man labai padėjo Gulmira.

2004-aisiais mūsų vertėjų grupę perkėlė į Biškeką. Gavau paskyrimą tarnauti komitete, kuris prižiūri Jehovos liudytojų veiklą Kirgizijoje. Tuo metu šalyje buvo septynios kirgizų ir per 30 rusų bendruomenių. Dabar yra daugiau kaip 20 kirgizakalbių bendruomenių ir nemažai grupių — jose tarnauja apie 40 procentų visų čia gyvenančių maždaug 4800 liudytojų.

Norėdami pasisemti daugiau biblinių žinių, su Gulmira nusprendėme mokytis anglų kalbos. 2008-aisiais gavome kvietimą į pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Jungtinėse Valstijose. Ten baigiau specialius kursus tiems, kurie savo šalyje vadovauja skelbimo darbui.

Dabar abu su Gulmira esame geriau pasirengę padėti žmonėms Kirgizijoje pažinti Dievą. Mūsų patirtis leido savo akimis pamatyti, kad Jehova tikrai yra mylintis ganytojas. Asmeniškai patyriau, kaip išsipildė Psalmyno žodžiai: „Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui“ (Psalmyno 23:1-3).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų avys ganykloje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Avis suskaičiuodavome kas vakarą, kad įsitikintume, jog nei vienos netrūksta

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su Gulmira dabar