ROMOS imperijai valdant, Jėzus įkūrė krikščionybę, ir jo pasekėjai ją plačiai paskleidė po tuometinį pasaulį. Dar ir dabar Britanijoje bei Egipte yra išlikusių romėnų nutiestų kelių, akvedukų, statytų paminklų. Šis akivaizdus romėnų palikimas liudija, jog nėra pagrindo abejoti ir Jėzaus bei jo apaštalų buvimu, jų mokymais ar veikla. Jei kada tektų eiti senoviniu Apijaus keliu, prisiminkite, kad keliaudamas į Romą tuo pačiu keliu galbūt ėjo apaštalas Paulius (Apaštalų darbų 28:15, 16).

Biblijos pasakojimuose apie Jėzų ir jo mokinius gausu pirmojo amžiaus istorinių faktų. Atkreipkite dėmesį, kaip tiksliai Biblijos rašytojas Lukas pateikė detales, kurių fone per vienerius metus įvyko du itin  svarbūs įvykiai — tarnybą pradėjo Jonas Krikštytojas, ir buvo pakrikštytas Jėzus, nuo tada tapęs Kristumi, arba Mesiju. Lukas rašė, jog tai atsitiko „penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais [29 m. e. m.], Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu“ (Luko 3:1-3, 21). Be to, Lukas išvardijo keturis kitus svarbius pareigūnus: Pilypą (Erodo brolį), Lisanijų, Aną ir Kajafą. Visų šių septynių istorinių asmenybių buvimą patvirtina pasaulietiniai šaltiniai. Dabar pakalbėkime apie Tiberijų, Pilotą ir Erodą.

Imperatorius Tiberijus — gerai žinomas valdovas, ne kartą pavaizduotas meno kūriniuose. Romos senatas jį paskyrė imperatoriumi 14 m. e. m. rugsėjo 15 d. Tuo metu Jėzui buvo maždaug 15 metų.

Poncijus Pilotas drauge su Tiberijum minimas Romos istoriko Tacito raštuose maždaug tuo metu, kai baigta rašyti Biblija. Apie terminą „krikščionis“ Tacitas rašė: „Kristus, iš kurio kilo šis pavadinimas, valdant Tiberijui, buvo vieno mūsų prokuratoriaus Poncijaus Piloto žiauriai nukankintas.“

Erodas Antipas išgarsėjo kaip Tiberiados miesto prie Galilėjos ežero įkūrėjas. Čia buvo ir jo rezidencija. Manoma, jog šiame mieste Erodas nukirsdino Joną Krikštytoją.

Biblijos pasakojimuose užfiksuoti ir reikšmingi Romos laikų įvykiai. Apie tą laiką, kai gimė Jėzus, Biblijoje rašoma: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“ (Luko 2:1-3).

Apie Kviriną rašė tiek Tacitas, tiek žydų istorikas Juozapas Flavijus. Kad toks surašymas vyko, patvirtina Britų bibliotekoje saugomas Romos valdytojo ediktas. Jame sakoma: „Atėjus laikui surašyti gyventojus, būtina priversti visus, kurie dėl tam tikrų priežasčių gyvena ne savo provincijoje, grįžti ten, iš kur yra kilę.“

Biblijoje skaitome ir apie „didelį badą [...] Klaudijui [Romos imperatoriui] valdant“ (Apaštalų darbų 11:28). Tą patvirtina pirmojo amžiaus istorikas Juozapas  Flavijus. Jis rašė: „Ištiko badas, ir daugelis žmonių mirė.“

Taip pat Biblijoje, Apaštalų darbų 18:2, teigiama, jog „Klaudijus buvo išleidęs įsakymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos“. Tai patvirtina ir romėnų istoriko Svetonijaus apie 121 metus parašyta Klaudijaus biografija. Klaudijus „išvarė iš Romos visus žydus“, — rašo Svetonijus, ir priduria, kad dėl priešiškumo krikščionims žydai „nuolat kėlė sumaištį“.

Biblijoje rašoma, kad maždaug tuo metu, kai šalyje siautė anksčiau minėtas badas, Erodas Agripa, apsirengęs „karališkais drabužiais“, jį dievinančiai miniai sakė prakalbą. Susirinkusieji šaukė: „Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“ Toliau pasakojama, jog Agripa „mirė, kirminų suėstas“ (Apaštalų darbų 12:21-23). Juozapas Flavijus šį įvykį aprašė dar smulkiau: Agripa sakė kalbą „vilkėdamas sidabro apsiaustą“. Istorikas taip pat priduria, jog „Agripą pervėrė aštrus pilvo skausmas, kuris vis stiprėjo“. Anot šio istoriko, po penkių dienų jis mirė.

Biblijoje randame įspūdingų pranašysčių, užrašytų ir išsipildžiusių Romos laikais. Pavyzdžiui, įjodamas į Jeruzalę Jėzus verkė ir pranašavo, kaip romėnų kariuomenė sugriaus miestą. „Užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, — kalbėjo jis, — nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes neatpažinai savo patikrinimo meto“ (Luko 19:41-44, NW).

Tačiau Jėzaus sekėjams bus galimybė pabėgti. Kodėl? Jėzus iš anksto nurodė, ką konkrečiai jiems reikės daryti. „Kai pamatysite Jeruzalę supamą kariuomenės, — perspėjo jis, — žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste [Jeruzalėje], teišeina iš jo“ (Luko 21:20, 21). Jėzaus sekėjai tikriausiai spėliojo: „Kaip mes pabėgsime iš apgulto miesto?“

Juozapas Flavijus aprašė įvykių eigą. 66 m. e. m., kai Romos vietininkas apiplėšė šventyklos iždą — pasiėmė laiku nesumokėtus mokesčius, įtūžę žydų sukilėliai išskerdė romėnų įgulą ir paskelbė nepriklausomybę. Vėliau tais pačiais metais romėnų vietininkas Sirijoje Cestijus Galas išžygiavo į pietus su 30000 kareivių ir per religinę šventę pasiekė Jeruzalę. Galas užėmė priemiesčius ir net pradėjo kastis po šventyklos, kur slėpėsi maištininkai, siena. Paskui, regis, be aiškios priežasties atsitraukė! Iš džiaugsmo žydai puolė besitraukiančią kariuomenę.

Taip pasisukę įvykiai ištikimų krikščionių nesuklaidino. Jie suprato, kad mato pildantis Jėzaus pranašystę: miestą buvo apgulusi kariuomenė! Bet dabar ji atsitraukė, ir ištikimi krikščionys pasinaudojo proga pabėgti. Daugelis pasuko į Pelą, politiškai neutralų nežydų miestą kalnuose kitapus Jordano.

Kas ištiko Jeruzalę? Romėnų pulkai — šįsyk 60000 kareivių, vadovaujamų Vespasiano ir jo sūnaus Tito, grįžo. Jie puolė miestą artėjant 70 m. e. m. Paschai. Miesto gyventojai ir švęsti atkeliavę piligrimai pateko į spąstus. Romos kareiviai apylinkėse iškirto medžius ir, kaip Jėzus buvo išpranašavęs, apjuosė miestą nusmailintų baslių siena. Po penkių mėnesių Jeruzalė krito.

Titas įsakė šventyklą išsaugoti, bet vienas kareivis ją padegė, ir toje vietoje neliko akmens ant akmens. Būtent tokią baigtį Jėzus ir buvo išpranašavęs. Anot Juozapo Flavijaus, apie 1100000 žydų ir prozelitų mirė, dauguma nuo bado ir epidemijų, kiti 97000 buvo paimti į nelaisvę. Daug jų  buvo išsiųsta vergauti į Romą. Jei kada apsilankysite Romoje, galėsite pasivaikščioti po garsųjį Koliziejų, kurio statybą po žygio į Judėją užbaigė Titas. Be to, pamatyti Tito arką, kur įamžinta pergalė prieš Jeruzalę. Visa, kas išpranašauta Biblijoje, išsipildo iki smulkmenų. Tad kaip svarbu gerai įsiklausyti, kas joje sakoma apie ateitį!

Stovėdamas priešais Romos vietininką Poncijų Pilotą, Jėzus kalbėjo apie Karalystę, arba valdžią, kuri „nėra iš šio pasaulio“ (Jono 18:36). Jėzus išties mokė savo sekėjus melsti karališkosios valdžios. „Tėve mūsų, kuris esi danguje, [...]. Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Atkreipkite dėmesį, kad Dievo Karalystė žemėje įgyvendins Dievo, o ne išdidžių ir ambicingų žmonių valią.

Šios dangaus karalystės karalius yra Jėzus. Pagal pradinį Dievo tikslą jis ir pavers visą žemę rojumi (Luko 23:43, NW).

Kada Dievo Karalystė įsikiš į žmonijos reikalus? Romos imperatoriui Tito broliui Domicianui valdant, prikeltas Jėzus Patmo saloje įkalintam apaštalui Jonui tai paaiškino šitaip: „Yra septyni karaliai; penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti“ (Apreiškimo 17:10).

Kai Jonas užrašė tuos žodžius, penki „karaliai“, arba imperijos, — Egiptas, Asirija, Babilonas, Medija ir Persija, Graikija — jau buvo žlugusios. Ta, kuri „tebėra“, buvo Roma, valdžiusi apaštalo Jono laikais. Taigi liko tik viena paskutinė Biblijoje paminėta pasaulinė galybė. Kas ji ir kiek laiko valdys? Šiuos klausimus aptarsime kitame Atsibuskite! numeryje.