Medkopės skruzdėlės — dykumos skanėstas

JUMINIJA, mūsų pažįstama aborigenė, norėdama pasidalinti viena iš dykumos paslapčių, nusiveda mus į sausus brūzgynus šiauriau nuo Alis Springso (Alice Springs) centrinėje Australijoje. Ji atidžiai tyrinėja smėlingą gruntą po akacijomis (Acacia aneura), sekdama smulkius padarėlius, medkopes skruzdėles, kurios ir nuves prie saldumynų.

Stengdamasi iš akių nepamesti skruzdžių urvelių, moteris ima energingai kasti smėlį. Netrukus duobė jau metro gylio ir pakankamai plati, kad joje būtų galima sėdėti. „Ieškoti medkopių skruzdėlių galima bet kada, bet geriausia žiemą, nes vasarą per karšta“, — nesustodama kasti pasakoja ji. Stebime, kaip moteris prityrusia akimi tyrinėja atsivėrusius skruzdžių takus. „Reikia žinoti, kur kiekvienas jų veda“, — aiškina ji.

 Netrukus Juminija suranda lizdą. Viduje yra mažiausiai dvidešimt skruzdžių išsipūtusiais vynuogės dydžio pilvukais, pilnais gintarinio skysčio. Išpampusios jos kybo urvelio viršuje negalėdamos nė pajudėti. Nespėjome apsižvalgyti, o moteris iš kelių „kambarėlių“ jau pririnko daugiau kaip šimtą skruzdžių. „Jų medus yra vienas saldžiausių mūsų valgių, randamų brūzgynuose“, — sako Juminija.

Gyvos „medaus statinaitės“

Iš daugiau kaip 10000 žinomų skruzdžių rūšių medkopės yra pačios neįprasčiausios. Kitaip nei bitės, nešančios medų į korius, šios skruzdės darbininkės, dar vadinamos „medaus statinaitėmis“, nektarą kaupia savo pilveliuose. Skruzdžių kolonija juo maitinasi, kai negali susirasti maisto kitur.

Norėdama padėti medų saugojimui ar jo pasiimti, skruzdė tam tikru būdu pastuksena antenomis į „medaus statinaitės“ antenas. Ši išsižioja, kad „atrakintų“ medaus atsargas. Jo įtekėjimą ar ištekėjimą reguliuoja keturių dalių specialus skrandžio vožtuvas. Per savo gyvenimą, trunkantį keletą mėnesių, „statinaitė“ gali būti kelis kartus ištuštinta ir vėl pripildyta.

Šios medaus saugotojos paprastai gyvena sėsliai ir saugiai. Po žeme joms negresia nei sausra, nei karštis, nei vabzdžiai grobuonys. Išsitepdamos kūną specialios liaukos išskiriamu skysčiu su antibiotikais, tamsiame požemyje jos apsisaugo ir nuo bakterijų bei grybelių.

Iš kur šios skruzdės gauna medaus? Šita mitybos grandinė prasideda nuo akacijų sulčių ir nektaro. Tomis natūraliomis sultimis minta amarai. Skruzdės darbininkės melžia iš amarų perteklinį cukrų, vadinamą lipčiumi, arba renka nektarą tiesiai iš medžių. Galiausiai surinktą skystį sumaitina „medaus statinaitėms“. Kadangi šios beveik nejuda, maisto joms reikia nedaug, todėl diduma lipčiaus galiausiai patenka į „medaus banką“!

O kas atsitinka su amarais? Ar jie skriaudžiami? Tikrai ne. Viena, skruzdės jiems palieka užtektinai nektaro. Kita, jos saugo amarus nuo parazitų bei grobuonių. Taigi tiek skruzdėms, tiek amarams ši simbiotinė partnerystė, vadinama mutualizmu, yra naudinga.

„Nueik pas skruzdėlę, — sakoma Biblijoje, — patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka peną per pjūtį“ (Patarlių 6:6-8). Kokie teisingi žodžiai: skruzdėlės išties bendradarbiauja, yra gerai organizuotos, darbščios. Neatsistebime ir saldžiu skanėstu, kurį šios stropios dykumų gyventojos sugeba pagaminti tokioje nesvetingoje aplinkoje!

[Iliustracija 11 puslapyje]

Išsipūtęs medkopės skruzdėlės pilvelis pilnas saldaus nektaro

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 11 puslapyje]

10 ir 11 puslapių viršuje: M Gillam/photographersdirect.com; puslapis 11: © Wayne Lynch/age fotostock