Ar mes Dievui rūpime?
PORTUGALIJOS sostinę Lisaboną 1755-ųjų lapkričio 1-ąją sukrėtė žemės drebėjimas. Po to užgriuvęs cunamis ir išplitę gaisrai sugriovė didumą miesto. Žuvo tūkstančiai žmonių.
Po 2010 metų žemės drebėjimo Haityje Kanados laikraštis National Post vedamajame rašė: „Kiekviena didžiulė tragedija išbando žmonių tikėjimą aukščiausiąja jėga. Bet tokios baisios nelaimės kaip žemės drebėjimas Haityje ar kadaise Lisabonoje tikėjimą supurto iš pamatų.“ Straipsnis baigiasi žodžiais: „Tikriausiai Dievas apleido Haitį.“
Jehova Dievas, būdamas visagalis, yra pajėgus pašalinti kančias (Psalmyno 91:1). Negana to, galime neabejoti, kad jis mumis rūpinasi. Kodėl taip teigiame?
Ką žinome apie Dievą?
Dievas atjaučia vargo slegiamus žmones. Kai izraelitai kentė vergvaldžių priespaudą Egipte, Dievas Mozei pasakė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia“ (Išėjimo 3:7). Ką tai rodo? Dievas nėra abejingas kančioms. Priešingai, praėjus keliems šimtmečiams, pranašas Izaijas rašė, kad Jehova „dėl visų jų [izraelitų] nelaimių buvo nelaimingas“ (Izaijo 63:9).
„Visi jo keliai iš tikrųjų teisingi“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Kad ir ką darytų, Dievas yra teisingas ir nešališkas. „Jis [...] gina savo ištikimųjų kelią“ ir teisiųjų labui ‘atmokės jų prispaudėjams priespauda’ (Patarlių 2:8; 2 Tesalonikiečiams 1:6, 7). Jehova „nerodo šališkumo nei didžiūnams, nei gerbia turtuolį labiau už vargšą. Juk jie visi — jo rankų kūriniai“ (Jobo 34:19). Be to, Dievas geriausiai žino, kaip žmoniją išgydyti. Tai, kaip problemas sprendžia žmonės, galima palyginti su pleistro uždėjimu ant šautinės žaizdos. Pačios žaizdos gal ir nesimatys, bet audiniai gydomąjį poveikį vargu ar pajus, o juolab nesiliaus nukentėjusiojo kančios.
Ar ant kraujuojančios šautinės žaizdos užtektų tik užklijuoti pleistrą?
Dievas yra „gailestingas ir maloningas [...], gausus gerumo ir ištikimybės [„ištikimos meilės“, NW]“ (Išėjimo 34:6). Žodžiu „gailestis“ Biblijoje nusakoma nuoširdi užuojauta ir gailestingumas, skatinantis žmogų padėti kitam. Hebrajiško žodžio, čia išversto „maloningas“, šaknis reiškia „širdingą norą pagal išgales padėti stokojančiam“. Kaip aiškinama žodyne Theological Dictionary of the Old Testament, žodžiu, verčiamu „ištikima meilė“, apibūdinamas „veiksmais išreikštas gerumas“. Jehovai Dievui ne tik skaudu matyti žmogaus kančias; skatinamas atjautos, maloningumo ir ištikimos meilės jis imasi vargstančiam padėti. Todėl galime būti visiškai tikri, kad jis padarys kančioms galą.
Pirmesniame straipsnyje nurodėme tris pagrindines žmonijos vargų priežastis, su kuriomis Dievas neturi nieko bendra. Aptarkime kiekvieną iš jų, žvelgdami į tai Dievo akimis.
Pasirinkimo laisvė
Iš pradžių Adomas pakluso Dievo vadovavimui, bet, Šėtono sugundytas, nusprendė išbandyti, kokios bus nepriklausomybės nuo Dievo pasekmės. Jis nepaisė Jehovos perspėjimo, užrašyto Pradžios 2:17 (Brb): „Tikrai mirsi.“ Taigi nepaklusnumas tobulam Dievo vadovavimui Adomą privedė prie nuodėmės ir netobulumo. „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, — sakoma Biblijoje, — taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Bet Dievas pašalins nuodėmės pasekmes.
Atsitiktinumas
Kaip jau kalbėjome, pirmasis žmogus Adomas atmetė Dievo valdžią — vienintelį vadovavimą, kuriam paklusdami žmonės galėjo būti saugūs net nuo stichinių nelaimių. Šiuo atveju Adomą galima palyginti su ligoniu, atsisakančiu patyrusio gydytojo pagalbos. Priešingai nei gydytojas, nežinodamas, koks pavojus sveikatai ir galimos komplikacijos tyko, toks pacientas galbūt patirs savo sprendimo pasekmes. Panašiai nesugebėjimas tvarkytis žemėje, kaip antai statybos, neatsižvelgiant į vietos sąlygas, gamtos jėgų ignoravimas ir kita, neretai yra daugelio bėdų priežastis. Tačiau Dievas neleis, kad tokia padėtis tęstųsi amžinai.
„Šio pasaulio kunigaikštis“
Kodėl po maišto Edeno sode Dievas leido Šėtonui valdyti? Kaip teigia vienas šaltinis, „kiekviena nauja valdžia dėl visų bėdų kurį laiką paprastai kaltina prieš tai buvusią“. Jeigu Jehova būtų per anksti pašalinęs „šio pasaulio kunigaikštį“ Šėtoną, šis būtų galėjęs dėl visko apkaltinti pirmesnį Valdovą — Dievą (Jono 12:31). Tačiau duodamas Šėtonui laiko parodyti, kaip jis geba tvarkytis pasaulyje, Dievas įrodė, jog tas maištininkas yra nevykęs valdovas. Vis dėlto lieka neatsakyta, kodėl galime būti tikri, kad kančioms ateis galas?