— Papasakokite apie savo vaikystę.

— Mūsų šeima persikėlė iš Ispanijos į Prancūziją, kai man buvo devyneri. Tėvai buvo katalikai, tačiau aš, sulaukusi šešiolikos, nustojau tikėti Dievą. Man atrodė, kad religija nepagrįsta mokslu. Kam nors paklausus, iš kur atsirado gyvybė, jeigu nėra Dievo, atsakydavau: „Šiuo metu mokslas dar negali to paaiškinti, bet ateis diena, kai tikrai galės.“

— Kas jus paskatino studijuoti nefrologiją?

— Mokiausi medicinos mokykloje Monpeljė mieste (Prancūzija). Vienas dėstytojas man patarė studijuoti nefrologiją — medicinos šaką, tiriančią inkstus, jų ligas bei gydymą. Dirbau tiek mokslinį darbą, tiek su ligoniais. Būtent to ir norėjau. 1990-aisiais drauge su kolegomis ėmėmės klinikinio tyrimo, kaip panaudoti rekombinantinį eritropoetiną (EPO) raudonųjų kraujo kūnelių gamybai kaulų čiulpuose reguliuoti. Tuo metu tai buvo palyginti nauja mokslo šaka.

— Kodėl pradėjote mąstyti apie Dievą?

— Dar 1979 metais mano vyras Florelas pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Bet manęs tai nedomino. Religijos man pakako vaikystėje. Vis dėlto Florelas ir vaikai tapo Jehovos liudytojais, ir netrukus kone visi šeimos draugai buvo liudytojai.  Viena iš jų, Patricija, pasiūlė man pasimelsti. „Jeigu danguje nieko nėra, tu niekuo nerizikuoji, — pasakė ji, — bet jei yra, pamatysi, kas bus toliau.“ Po kelerių metų ėmiau svarstyti, kokia gyvenimo prasmė, ir prisiminiau Patricijos žodžius. Pradėjau melstis, kad tai suvokčiau.

— Kodėl susimąstėte apie gyvenimo prasmę?

— Kai teroristai atakavo Pasaulio prekybos centrą Niujorke, susimąsčiau, kodėl visuomenėje tiek daug blogio. Pagalvojau: „Religinis ekstremizmas kelia pavojų mūsų ateičiai. Tačiau mane supa Jehovos liudytojai, o jie — taikūs žmonės, ne ekstremistai. Liudytojai laikosi Biblijos principų. Gal ir man reikėtų pasidomėti, kas joje rašoma.“ Taigi pradėjau skaityti Bibliją.

— Ar jums, kaip gydytojai, buvo sunku patikėti Kūrėją?

— Ne. Man visada kėlė pagarbą žmogaus organizmo sandara. Pavyzdžiui, tai, kaip inkstai reguliuoja raudonųjų kraujo kūnelių kiekį kraujyje, išties kelia nuostabą.

— Kodėl?

— Kaip galbūt žinote, raudonieji kraujo kūneliai perneša deguonį. Netekus daug kraujo arba pakilus aukštai virš jūros lygio, organizmui ima trūkti deguonies. Inkstuose yra deguonies receptoriai. Užfiksavę deguonies trūkumą kraujyje, jie suaktyvina EPO gamybą, ir jo kiekis gali padidėti iki tūkstančio kartų. EPO skatina kaulų čiulpus gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, kad būtų pernešama daugiau deguonies. Tai nuostabu! Keista, šį procesą tyrinėjau dešimt metų, kol toptelėjo mintis, kad tokią jautrią sistemą galėjo sukurti tik Dievas.

— Kokį įspūdį padarė Biblija?

— Esu perskaičiusi daugybę istorinių knygų ir garsių romanų, bet iškart supratau, jog Biblija — visai kas kita! Jos patarimai tokie praktiški, kad akivaizdu, jog šios knygos autorius — ne žmogus. Ypač mane sužavėjo Jėzaus asmenybė. Supratau, kad jis išties buvo realus asmuo. Jėzus buvo jautrus, turėjo draugų. Kadangi iškilus kokiam klausimui Jehovos liudytojų leidiniais remtis nenorėjau, atsakymų ieškojau enciklopedijose bei žinynuose.

— Kokie klausimai jus domino?

— Be kitų dalykų, mane domino Biblijos pranašystė, kuriais metais Jėzus bus pakrikštytas. Joje tiksliai nurodyta, kiek laiko turėjo praeiti nuo Persijos karaliaus Artakserkso dvidešimtųjų valdymo metų iki Jėzaus, kaip Mesijo, pasirodymo. * Tyrinėti esu įpratusi, nes tai glaudžiai susiję su mano darbu. Taigi skaičiau istorines knygas ir ieškojau patvirtinimo, kada valdė Artakserksas ir kada Jėzus pradėjo savo tarnybą. Galiausiai padariau išvadą, kad ši pranašystė išsipildė numatytu laiku, taigi turėjo būti įkvėpta Dievo.