VISTONAS ypač gerai žinomas ir Biblijos tyrinėtojams, nes į anglų kalbą išvertė pirmojo amžiaus žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštus. Flavijaus veikalai, pavadinti The Works of Josephus, nušviečia žydų istoriją ir epochą, kurioje gyveno pirmieji krikščionys.

Mokslininkas domėjosi daugeliu sričių, ypač mokslu ir religija. Jis tikėjo, kad Biblijos pasakojimas apie sukūrimą yra tikslus ir kad pati kūrinija, jos sudėtingumas, grožis ir gamtoje vyraujanti tvarka liudija esant Didįjį Architektą.

Be to, Vistonas buvo įsitikinęs, jog krikščioniškos Bažnyčios suskilo į daugybę denominacijų todėl, kad dvasininkija nuklydo nuo Biblijos, teikdama pirmenybę nebibliniams mokymams ir tradicijoms, sukurtoms Bažnyčios susirinkimų ir vadinamųjų Bažnyčios Tėvų.

Kadangi Vistonas laikėsi nuomonės, jog Biblijoje yra surašytos dvasinės tiesos, jis nepripažino doktrinos apie amžinas kančias pragaro ugnyje. Toks mokymas jam atrodė absurdiškas, žiaurus ir žeidžiantis Dievą. O labiausiai Bažnyčios vadovams jis neįtiko tuo, kad atmetė Trejybės dogmą, pagal kurią Dievą sudaro trys asmenys, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; jie visi lygūs ir amžini, be to, ne atskiri dievai, o vienas.

Kruopščiai ištyrinėjęs Bibliją, Vistonas padarė išvadą, jog pirmieji krikščionys apie Trejybę nemokė; toks mokymas atsirado pagoniškoms filosofijoms prasiskverbus į krikščionybę. * Draugai profesorių perspėjo, kas jo laukia publikavus tokias išvadas. Bet matydamas, kaip iškraipomas aiškinimas apie Dievo Sūnaus — Jo kūrinio — prigimtį, Vistonas tylėti negalėjo.

Kembridžo universitete iš darbo būdavo atleidžiamas kiekvienas, kieno propaguojamos idėjos prieštaravo Anglikonų bažnyčios mokymams. Tai reiškė, kad Vistonas neteks savo kėdės. Tačiau, kitaip nei Niutonas, kuris irgi abejojo Trejybe, tik išsakyti savo nuomonės nedrįso, Vistonas netylėjo. Jis rašė: „Mano nuomonė nepasikeis [...] jokiomis aplinkybėmis.“

1710 metais Vistonas buvo atleistas iš Kembridžo universiteto. Kadangi atsisakė eiti į kompromisą dėl savo įsitikinimų, „garsus akademikas tapo atstumtuoju“. Bet net ir tai jo neišgąsdino. Apkaltintas erezija, jis parašė seriją esė Primitive Christianity Revived (Atgaivinta pradinė krikščionybė). Žodžiu „pradinė“ jis pavadino tikrąją krikščionybę, kurią išpažino Jėzaus sekėjai, pirmieji krikščionys. Vėliau Vistonas įkūrė draugiją „pradinei“ krikščionybei propaguoti, kurios nariai rinkdavosi jo namuose Londone.

Nors neteko profesoriaus pareigų ir kurį laiką kentė finansinį nepriteklių, mokslininkas ir toliau rašė, be to, skaitė paskaitas Londono kavinėse. 1737-aisiais, norėdamas prisidėti prie geresnio pirmojo amžiaus istorinio konteksto suvokimo, jis išleido savo išverstus Juozapo Flavijaus raštus. Jie spausdinami iki šiol.

Kaip teigia autorius Džeimsas Forsas (James E. Force), dėl drąsios, bet nepopuliarios pozicijos Vistonas daugelio šiandien laikomas ekscentriška asmenybe. Tačiau kiti juo žavisi kaip Biblijos tyrinėtoju, nuoširdžiu religinės tiesos ieškotoju ir žmogumi, pasiryžusiu gyventi pagal savo įsitikinimus.