Gimiau šiaurės rytų Prancūzijos mieste Miulūze. Augau pavojingame darbininkų rajone. Iš vaikystės prisimenu tarp kaimynų nuolat kildavusias rietenas ir muštynes. Mūsų šeimoje moterys nebuvo gerbiamos, vyrams niekada nerūpėdavo jų nuomonė. Buvau mokomas, kad moters vieta virtuvėje ir kad jos priedermė – rūpintis vyru ir vaikais.

Vaikystėje patyriau daug emocinių traumų. Kai buvau dešimties, tėvas mirė nuo alkoholizmo. Po penkerių metų vienas iš mano vyresnių brolių nusižudė. Tais pačiais metais savo akimis mačiau, kaip tarp mūsų giminaičių kilusio kivirčo metu buvo nužudytas žmogus. Tas įvykis mane labai sukrėtė. Šeimos nariai išmokė muštis, naudotis peiliais bei šaunamaisiais ginklais. Neramios paauglystės metais savo kūną pradėjau marginti tatuiruotėmis, ėmiau gerti.

Šešiolikos kasdien išgerdavau nuo dešimties iki penkiolikos butelių alaus, o neilgai trukus pradėjau vartoti ir narkotikus. Tam reikėjo pinigų, tad pardavinėjau metalo laužą, vagiliavau. Septyniolikos jau buvau atlikęs bausmę įkalinimo įstaigoje. Iš viso už vagystes ir smurtą buvau teistas aštuoniolika kartų.

Kai perkopiau dvidešimt, situacija darėsi tik liūdnesnė. Kasdien surūkydavau po dvidešimt marihuanos suktinių, vartojau heroiną bei kitas draudžiamas narkotines medžiagas. Kelis kartus perdozavęs vos nemiriau. Pradėjau prekiauti narkotikais, todėl nuolat nešiojausi peilių ir šaunamųjų ginklų. Kartą norėjau nušauti žmogų, bet, laimei, kulka atšoko nuo jo diržo sagties. Kai buvau dvidešimt ketverių, mirė mama, tad pasidariau dar piktesnis. Pamatę mane, žmonės išsigąsdavo ir pereidavo į kitą gatvės pusę. Dėl nuolatinių muštynių savaitgalius dažnai praleisdavau policijos nuovadoje ar ligoninėje, kai reikėdavo susiūti žaizdas.

Dvidešimt aštuonerių susituokiau. Tikriausiai nenustebsite, jei pasakysiu, kad su žmona nesielgiau labai pagarbiai. Įžeidinėdavau ją ir mušdavau. Nieko neveikdavome drauge kaip šeima. Maniau, jog užtenka apipilti ją vogtais papuošalais. Paskui atsitiko kai kas netikėta. Žmona pradėjo studijuoti  Bibliją su Jehovos liudytojais. Jau po pirmo studijų užsiėmimo ji metė rūkyti, nebepriėmė iš manęs vogtų pinigų ir grąžino man savo papuošalus. Dėl to tiesiog įsiutau ir uždraudžiau studijuoti Bibliją. Tiesiai jai į veidą išpūsdavau cigarečių dūmus, šaipydavausi iš jos kalbėdamas su kaimynais.

Vieną naktį, būdamas visiškai girtas, netyčia sukėliau gaisrą mūsų bute. Žmona iš liepsnų išgelbėjo mane ir mūsų penkiametę dukrelę. Kai išsiblaiviau, apėmė kaltės jausmas. Maniau, kad Dievas niekada man neatleis. Prisiminiau kartą girdėjęs kunigą sakant, kad blogi žmonės eina į pragarą. Psichiatro diagnozė irgi nedžiugino: „Su tavimi viskas baigta! Tu nepataisomas.“

Po gaisro persikėlėme pas uošvius. Kai Jehovos liudytojai aplankė mano žmoną, paklausiau jų: „Ar Dievas gali atleisti man visas nuodėmes?“ Jie parodė žodžius, užrašytus Biblijoje, 1 Korintiečiams 6:9–11. Tose eilutėse rašoma, koks elgesys Dievui nepatinka, ir priduriama: „Kai kurie iš jūsų tokie buvote.“ Supratau, kad pasikeisti įmanoma. Paskui liudytojai, remdamiesi 1 Jono 4:8, patikino, kad Dievas mane myli. Šitaip padrąsintas paprašiau liudytojų studijuoti su manimi Bibliją dukart per savaitę, taip pat pradėjau lankyti jų sueigas. Nuolat meldžiausi Jehovai.

Per pirmą mėnesį apsisprendžiau atsisakyti narkotikų ir alkoholio. Greitai pajutau, kaip mano kūnas ėmė tam priešintis. Kankino siaubingi košmarai, galvos skausmai, traukuliai ir kiti abstinencijos simptomai. Tačiau tuo pat metu Jehova mane tarsi laikė už rankos ir suteikdavo jėgų. Jaučiausi panašiai kaip ir apaštalas Paulius, apie Dievo jam suteiktą pagalbą rašęs: „Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Vėliau taip pat įstengiau mesti rūkyti (2 Korintiečiams 7:1).

Biblija padėjo man ne tik suimti save į rankas, bet ir pagerinti padėtį šeimoje. Pasikeitė mano požiūris į žmoną. Ėmiau ją labiau gerbti, sakyti „prašau“, „ačiū“. Tapau tikru tėvu savo dukrelei. Po metus trukusių Biblijos studijų pasiaukojau Jehovai ir pasikrikštijau, kaip ir žmona.

Esu tikras, kad Biblijos principai mane išgelbėjo. Netgi tie giminaičiai, kurie nėra Jehovos liudytojai, pripažįsta, jog tikriausiai jau nebebūčiau gyvas: gal būtų pražudę narkotikai ar kas užmušęs per muštynes.

Biblijos mokymai visiškai pakeitė mūsų šeimos gyvenimą. Suvokiau savo, kaip sutuoktinio ir tėvo, pareigas (Efeziečiams 5:25; 6:4). Dabar visi drauge leidžiame laiką. Nebemanau, kad žmonos vieta tik virtuvėje. Džiaugiuosi galėdamas jai padėti visalaikėje evangelizacijos tarnyboje, o ji padeda man tarnauti bendruomenės vyresniuoju.

Dievo Jehovos meilė ir gailestingumas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Trokštu pasakoti apie jį ypač tiems, kurie, kaip ir aš kadaise, laikomi nepataisomais. Žinau, kad Biblija gali padėti kiekvienam ištiesinti savo kelius ir rasti gyvenimo prasmę. Biblija išmokė mane mylėti ir gerbti ne tik kitus – tiek vyrus, tiek moteris, – bet ir save.