Gimiau viename Saksonijos kaime tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Šeimoje vyravo šilta atmosfera, tėvai man skiepijo dorovines vertybes. VDR buvo komunistinė valstybė, todėl daugumai Saksonijos gyventojų religija nerūpėjo. Ir man Dievas neegzistavo. Pirmuosius aštuoniolika metų didelę įtaką mano gyvenime darė dvi ideologijos – ateizmas ir komunizmas.

Kuo komunizmas man patiko? Žavėjo idėja, kad visi žmonės – lygūs. Be to, tikėjau, kad visos materialinės gėrybės turi būti paskirstomos teisingai, tada niekas per daug nepraturtėtų ir neskurstų. Todėl įsitraukiau į komjaunimo veiklą. Būdamas keturiolikos aktyviai dalyvavau makulatūros rinkimo akcijoje. Kaip padėką už mano pastangas vietinio miestelio Aujės valdžia net įteikė man apdovanojimą. Dar visai jaunas susipažinau su kai kuriais žymiais VDR politikais. Buvau įsitikinęs: siekiu kilnių tikslų ir manęs laukia šviesus rytojus.

Tačiau vieną dieną mano pasaulis subyrėjo į šipulius. 1989-aisiais griuvo Berlyno siena, o kartu ir komunistinis Rytų Europos blokas. Patyriau ir daugiau sukrėtimų. Netrukus sužinojau, kad VDR buvo plačiai paplitusi neteisybė. Pavyzdžiui, asmenys, kurie nepritarė komunizmui, buvo laikomi antrarūšiais piliečiais. Tačiau kaip tai įmanoma? Argi mes, komunistai, netvirtinome, kad visi žmonės yra lygūs? Ar komunizmas buvo tik iliuzija? Visa tai mane labai prislėgė.

Pergalvojęs savo prioritetus nutariau susitelkti į muziką ir meną. Turėjau galimybę mokytis muzikos akademijoje, o po to galbūt studijuoti universitete, tad svajojau apie muzikanto ir dailininko karjerą. Ėmiau nebepaisyti moralinių vertybių, kurių buvau mokomas nuo vaikystės. Svarbiausia man buvo linksmai leisti laiką, susitikinėjau su keliomis merginomis. Tačiau muzika, dailė ir laisvas gyvenimas nenumalšino vidinio nerimo.  Net mano paveiksluose atsispindėjo slogi baimė. Kas laukia ateityje? Koks gyvenimo tikslas?

Galiausiai į taip rūpimus klausimus gavau atsakymus; jie mane nustebino. Kartą akademijoje sėdėjome su grupe studentų ir kalbėjome apie ateitį. Viena studentė Mandi * buvo Jehovos liudytoja. Tą vakarą ji nurodė man teisingą kryptį. „Andrėjau, – tarė ji, – jeigu nori sužinoti atsakymus į savo klausimus apie gyvenimą ir ateitį, pasigilink į Bibliją.“

Iš pradžių reagavau skeptiškai, bet nugalėjo smalsumas. Mandi pasiūlė paskaityti Danieliaus 2 skyrių. Ten užrašyta pranašystė mane apstulbino. Joje minimos pasaulinės galybės, valdžios, dariusios ir darančios didžiulę įtaką žmonijai iki šių dienų. Mandi parodė ir kitas Biblijos pranašystes apie ateitį. Pagaliau viskas ėmė aiškėti! Bet kas parašė tas pranašystes ir kas galėjo taip tiksliai nusakyti ateitį? Gal vis dėlto Dievas yra?

Mandi supažindino mane su Horstu ir Angelika. Ši liudytojų pora padėjo geriau suprasti Dievo Žodį. Netrukus įsitikinau, kad Jehovos liudytojai – vienintelė religinė organizacija, kuri dažnai vartoja asmeninį Dievo vardą, Jehova, ir jį plačiai garsina (Psalmyno 83:18, Karaliaus Jokūbo versija; Mato 6:9). Sužinojau, kad Jehova suteikia žmonėms galimybę gyventi amžinai žemės rojuje. Psalmyno 37:9 žadama: „Kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę.“ Mane sužavėjo tai, kad ši viltis išsipildys visiems, kas tik laikosi Biblijoje užrašytų Dievo normų.

Vis dėlto pasikeisti ir gyventi taip, kaip moko Biblija, man nebuvo lengva. Pirmiausia teko mokytis nuolankumo, nes kaip muzikantas ir dailininkas buvau nemažai pasiekęs ir tuo didžiavausi. Be to, reikėjo daug pastangų, kad atsisakyčiau amoralios gyvensenos. Koks dėkingas esu Jehovai, kad yra kantrus, gailestingas ir supratingas tiems, kas stengiasi laikytis Biblijos pamokymų!

Mano pažiūras pirmuosius aštuoniolika gyvenimo metų formavo komunizmas ir ateizmas, o paskui – Biblija. Jos žinia numalšino ateities baimę ir suteikė gyvenimui prasmę. 1993-iaisiais tapau krikštytu Jehovos liudytoju, o 2000-aisiais vedžiau Tabitą, uolią bendratikę. Negailėdami laiko drauge stengiamės pasakoti žmonėms apie Bibliją. Daugeliui, su kuriais kalbamės, praeityje, kaip ir man, didelę įtaką darė komunizmo, ateizmo idėjos. Jaučiu pasitenkinimą padėdamas jiems pažinti Jehovą.

Kai tik pradėjau bendrauti su Jehovos liudytojais, mano tėvai labai išsigando, tačiau vėliau pamatė, kad tai man daro teigiamą poveikį. Džiugu, kad dabar jie skaito Bibliją ir lanko Jehovos liudytojų sueigas.

Mudu su Tabita esame išties laimingi, nes noriai taikome Biblijos patarimus sutuoktiniams. Pavyzdžiui, laikomės nurodymo būti ištikimiems vienas kitam, todėl mūsų santuokinis ryšys nuolat tvirtėja (Hebrajams 13:4).

Manęs nebekankina nežinia ir baimė dėl ateities. Džiaugiuosi, kad priklausau pasaulinei brolijai, kurioje klesti taika ir vienybė. Šioje dvasinėje šeimoje visi esame lygūs. To visada troškau ir siekiau.