SENOVĖS Babilono teritorijoje aptikta daugybė degtų plytų, naudotų statant miestą. Pasak archeologo Roberto Koldevajaus (Robert Koldewey), tos plytos buvo degamos krosnyse „už miesto, kur gausu kokybiško molio, taip pat kuro“.

Atrasti senoviniai dokumentai atskleidžia, kad Babilono pareigūnai savo krosnis naudojo ne tik plytoms degti, bet ir žiaurioms bausmėms vykdyti. Toronto universitete dirbantis asiriologijos profesorius Polis Alenas Boulju (Paul-Alain Beaulieu) teigia: „Keliuose Babilono metraščiuose [...] pasakojama, kad už maištavimą ar šventvagystę karalius įsakydavo žmogų sudeginti.“ Tai patvirtina vienas karaliaus Nebukadnecaro laikmečio įrašas: „Sunaikinkite tokius, supleškinkite, iškepkite [...], į krosnį juos [...], paleiskite dūmais, tepribaigia juos kaitrios ugnies liepsna!“

Tai primena mums įvykius, kurie aprašomi Danieliaus knygos 3 skyriuje. Už Babilono miesto sienų, Dūros lygumoje, karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs didžiulę aukso statulą. Trys žydai – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas – nusilenkti priešais statulą nesutiko, tad įtūžęs valdovas paliepė „įkaitinti krosnį septyniskart karščiau nei paprastai“ ir visus tris mesti į tą „ugnimi plieskiančią krosnį“. Jei ne galingo angelo apsauga, vyrai būtų iškart pražuvę liepsnose (Dan 3:1–6, 19–28).

Ant pačių plytų randama įrašų, patvirtinančių, kad Biblijoje rašoma tiesa. Daugelyje iš jų įspausti žodžiai, liaupsinantys karalių. Štai vienas pavyzdys: „Nebukadnecaras, Babilono karalius [...]. Šie rūmai, kuriuos pastačiau, yra mano Didenybės buveinė [...]. Tegul mano palikuoniai valdo iš jų per amžius.“ Tokią panegiriką randame ir Danieliaus 4:30. Nebukadnecaras puikavosi: „Argi ne didis tas Babilonas, kurį pats savo jėgomis ir savo galybe pastačiau, kad būtų mano karališkieji namai, mano pasididžiavimas ir šlovė?“