Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Nors ir kurčias, mokau kitus tiesos

Nors ir kurčias, mokau kitus tiesos

Pasikrikštijau 1941 metais, būdamas dvylikos. Tačiau, atvirai sakant, Biblijos tiesa man aiškiai nušvito tik 1946-aisiais. Kodėl taip buvo? Leiskite daugiau apie save papasakoti.

DVIDEŠIMTO AMŽIAUS antrame dešimtmetyje mano tėvai paliko Tbilisį Gruzijoje ir emigravo į Vakarų Kanadą. Ten jie įsikūrė mažame prerijų ūkyje netoli Pelio gyvenvietės Saskačevano provincijoje. Aš, jauniausias iš šešių vaikų, pasaulį išvydau 1928 metais. Tėvas mirė likus vos pusmečiui iki mano gimimo, o mamos gyvybė užgeso, kai buvau dar kūdikis. Neilgai trukus netekau ir vyriausios sesers Liusi. Jai tebuvo septyniolika. Po to mus, vaikus, apsiėmė globoti dėdė Nikas.

Vieną dieną, kai buvau vos kelerių metukų, šeimą ne juokais išgąsdinau. Ūkyje laikėme arklių, ir aš, prie vieno prisiartinęs, pradėjau tampyti jam už uodegos. Persigandę, kad eržilas gali man įspirti, namiškiai pradėjo šaukti, kad liaučiausi. Buvau nusisukęs ir jų negirdėjau. Laimei, man nieko nenutiko, tačiau tądien šeima suprato, jog esu kurčias.

Vienas mūsų draugas pasiūlė, kad mokyčiausi kartu su kitais negirdinčiais vaikais. Dėdė Nikas įtaisė mane į kurčiųjų mokyklą Saskatūne, Saskačevano provincijoje, kelios valandos kelio nuo namų. Buvau vos penkerių, todėl labai bijojau. Grįžti namo galėjau tik per vasaros ir kitas atostogas. Ilgainiui išmokau gestų kalbą ir smagiai leisdavau laiką su kitais vaikais.

MOKAUSI BIBLIJOS TIESŲ

1939-aisiais mano sesuo Merion, likusi vyriausia šeimoje, ištekėjo už Bilo Danilčiuko ir jiedu priėmė mane bei kitą seserį Fransis savo globon. Merion ir Bilas pirmieji iš mūsų šeimos susipažino su Jehovos liudytojais. Kai grįždavau namo vasaros atostogų, jie kiek pajėgdami dalydavosi su manimi tuo, ką sužinojo tyrinėdami Bibliją. Kadangi jie nemokėjo gestų kalbos, susišnekėti nebuvo lengva. Vis dėlto jie matė, kaip aš branginu dvasinius dalykus. Supratau, kad tai, ką Merion ir Bilas daro, derinasi su Biblija, tad lydėdavau juos, kai jie eidavo skelbti gerosios naujienos. Netrukus panorau krikštytis ir 1941 metų rugsėjo 5-ąją Bilas pakrikštijo mane plieninėje statinėje, pripiltoje šulinio vandens. O vanduo buvo šaltut šaltutėlis!

Su grupele kurčiųjų kongrese Klivlande, Ohajo valstijoje (1946 m.)

1946 metais per vasaros atostogas vykome į kongresą, surengtą Klivlande (Ohajo valstija, JAV). Pirmąją kongreso dieną mano seserys pakaitomis darė užrašus, kad padėtų man sekti programą. Kitą dieną labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad kongrese dalyvauja kurčiųjų grupė su gestų kalbos vertėja. Pagaliau galėjau įsijausti į programą. Kaip nuostabu buvo aiškiai suprasti Biblijos tiesą!

BIBLIJOS TIESŲ MOKAU KITUS

Kongresas įkvėpė man ryžto tvirtai laikytis ištikimybės Jehovai. Tad prasidėjus mokslo metams nebesaliutavau vėliavai, nebegiedojau himno, taip pat atsisakiau dalyvauti šventėse ir privalomose pamaldose. Antrasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs, vis dar vyravo nacionalistinės nuotaikos. Todėl mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai mano elgesiu nebuvo patenkinti ir baugindami bei visaip šmeiždami bandė priversti mane persigalvoti. Visa tai sukėlė nemenką sąmyšį tarp kitų mokinių. Atsirado progų jiems paliudyti. Laikui bėgant kai kurie jų, kaip antai Laris Androsofas, Normanas Ditrikas ir Emilis Šneideris, priėmė tiesą ir iki pat šiol ištikimai tarnauja Jehovai.

Lankydamasis kituose miestuose visada stengdavausi gerąja naujiena pasidalyti su kurčiaisiais. Pavyzdžiui, būdamas Monrealyje užėjau į vieną kurčiųjų klubą. Ten sutikau Edį Teigerį, jauną vienos kurčiųjų draugė̃s narį, ir jam paliudijau. Iki pat savo mirties praėjusiais metais Edis tarnavo Lavalio miesto gestų kalbos bendruomenėje, Kvebeko provincijoje. Taip pat sutikau kitą jaunuolį, Chuaną Ardanezą. Jis, kaip ir Berėjos krikščionys pirmame amžiuje, negailėjo pastangų įsitikinti, kad tai, ką iš manęs sužinojo, iš tiesų pagrįsta Biblija (Apd 17:10, 11). Chuanas irgi tapo Jehovos liudytoju ir iki pat savo mirties tarnavo vyresniuoju Otavoje, Ontarijo provincijoje.

Liudiju gatvėje (6 dešimtmečio pradžia)

1950 metais persikėliau į Vankuverį. Man labai patiko skelbti kurtiesiems, tačiau niekad nepamiršiu atsitikimo, kai gatvėje paliudijau vienai girdinčiai moteriai, vardu Kris Spaiser. Ji sutiko prenumeruoti mūsų žurnalus ir panoro, kad susitikčiau su jos vyru Gariu. Taigi užėjau pas juos ir mes ilgokai bendravome rašydami vienas kitam žinutes ant popieriaus. Po to pokalbio keletą metų jų nemačiau. Tad kaip nustebau juos sutikęs kongrese Toronte, Ontarijo provincijoje! Jie pamatė mane tarp kitų kongreso delegatų ir priėjo pasisveikinti. Tą dieną Garis krikštijosi. Šis ypatingas atsitikimas pamokė mane, kaip svarbu nepaliauti skelbti gerosios naujienos. Juk nežinome, kada ir kur mūsų paberta tiesos sėkla sudygs.

Vėliau grįžau į Saskatūną. Viena moteris ten paprašė manęs vesti Biblijos studijas jos dvynėms dukroms Džin ir Džoun Rotenberger. Pasirodo, jos lankė tą pačią kurčiųjų mokyklą, kaip kadaise ir aš. Dvynės gan greitai ėmė pasakoti, ką sužinojusios, savo bendraklasiams ir penki iš jų vėliau tapo Jehovos liudytojais. Viena iš tų bendraklasių buvo Junisė Kolin. Su ja susipažinau mokydamasis paskutinėje klasėje. Pamenu, ji davė man saldainį ir pasiteiravo, ar negalėtume būti draugai. Ir žinote, vėliau ji tapo mano gyvenimo drauge – mano žmona.

Su Junise 1960 m. ir 1989 m.

Sužinojusi, kad Junisė studijuoja Bibliją, jos mama paprašė mokyklos direktoriaus, kad dukrą nuo studijų atkalbėtų. Nors direktoriui ir pavyko atimti iš Junisės studijų leidinius, ji buvo pasiryžusi likti ištikima Jehovai. Kai tėvai sužinojo, kad ji nori krikštytis, pasakė: „Jei tapsi Jehovos liudytoja, eisi iš namų.“ Septyniolikos Junisė paliko namus, ir viena tenykštė liudytojų šeima mielai priėmė ją pas save. Junisė toliau studijavo Bibliją ir pasikrikštijo. 1960-aisiais mudu susituokėme. Jos tėvai į vestuves neatvyko. Vis dėlto matydami, kokie mūsų įsitikinimai ir kaip auklėjame vaikus, Junisės tėvai pamažėle ėmė mus gerbti.

JEHOVA PASIRŪPINO MANIMI

Sūnus Nikolas su žmona Debora tarnauja Betelyje Londone

Užauginome septynis girdinčius berniukus. Mums, kurtiems tėvams, tai buvo tikras iššūkis. Kad galėtume su vaikais laisvai bendrauti ir mokyti juos tiesos, pasirūpinome, kad jie išmoktų gestų kalbą. Nemažai pagalbos suteikė broliai ir seserys iš bendruomenės. Štai sykį bendratikis nugirdo vieną mūsų sūnų Karalystės salėje negražiai kalbant ir parašė mums raštelį. Berniuką galėjome iškart sudrausminti. Keturi mūsų sūnūs – Džeimsas, Džeris, Nikolas ir Stivenas – su savo šeimomis ištikimai tarnauja Jehovai. Visi keturi yra bendruomenės vyresnieji. Be to, Nikolas su žmona Debora tarnauja Jungtinės Karalystės filiale ir padeda versti mūsų leidinius į gestų kalbą. Stivenas ir jo žmona Šenan darbuojasi gestų kalbos vertimo grupėje Jungtinių Valstijų Betelyje.

Mano sūnūs Džeimsas, Džeris ir Stivenas su žmonomis įvairiopai prisideda prie evangelizacijos darbo gestų kalba

Deja, likus mėnesiui iki keturiasdešimtų mūsų vestuvių metinių, mano brangi žmona pralaimėjo kovą su vėžiu. Tuo nelengvu laikotarpiu Junisė niekad neprarado drąsos. Ją labai palaikė prikėlimo viltis. Nekantriai laukiu meto, kai vėl ją išvysiu.

Fei ir Džeimsas, Džeris ir Evelin, Šenan ir Stivenas

2012 metų vasarį parkritau ir susilaužiau šlaunikaulį. Supratau, jog be kitų pagalbos neapsieisiu, taigi vienas mano sūnų su žmona priėmė mane į savo namus. Priklausome prie Kalgario gestų kalbos bendruomenės, joje tarnauju vyresniuoju. Tiesą sakant, pirmą kartą esu gestų kalbos bendruomenėje. Tik pamanykit: visus tuos metus buvau anglų kalbos bendruomenėse su girdinčiaisiais! Kaip man pavyko išlikti dvasiškai tvirtam? Jehova laikėsi savo pažado ir manimi, našlaičiu, labai rūpinosi (Ps 10:14). Esu dėkingas visiems bendratikiams, kurie darė, ką galėjo, kad man padėtų: rašė raštelius, mokėsi gestų kalbos, vertė.

Būdamas 79-erių dalyvavau pionierių tarnybos kursuose amerikiečių gestų kalba

Turiu pripažinti, kartais būdavo akimirkų, kai jausdavausi nusivylęs ir norėdavau viską mesti, nes nesuprasdavau, kas sakoma, arba atrodydavo, jog kiti nesuvokia kurčiųjų reikmių. Bet tais nelengvais momentais vis prisimindavau, ką Petras pasakė Jėzui: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius“ (Jn 6:66–68). Kaip ir daugelis kurčių mano kartos bendratikių, išmokau nepristigti kantrybės, taip pat pasitikėti Jehova ir jo organizacija. Kiek daug gera tai davė! Dabar savo kalba – amerikiečių gestų – turiu apsčiai dvasinio maisto ir džiaugiuosi galėdamas lankytis ta kalba rengiamose sueigose bei kongresuose. Tarnaudamas mūsų didžiam Dievui Jehovai savo dienas iš tiesų nugyvenau laimingai ir prasmingai.