„PJŪTIS išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10:2). Šie žodžiai, Jėzaus ištarti prieš maždaug 2000 metų, puikiai tinka apibūdinti šiandieninę situaciją Mianmare. Kodėl taip sakome? Nes šioje 55 milijonus gyventojų turinčioje šalyje darbuojasi vos 4200 gerosios naujienos skelbėjų.

Džiugu, kad „pjūties Šeimininkas“ Jehova paskatino šimtus brolių ir sesių iš kitų kraštų atvykti į šią Pietryčių Azijos šalį ir pagelbėti nuimti dvasinės pjūties derlių. Kodėl jie nusprendė palikti savo tėvynę? Kokių jiems iškilo kliūčių ir kaip jie tas kliūtis įveikė? Kuo jie dabar džiaugiasi? Pažiūrėkime.

Prieš kurį laiką Kadzuhiras, pionierius iš Japonijos, patyrė epilepsijos priepuolį, prarado sąmonę ir buvo nuvežtas į ligoninę. Gydytojas jam uždraudė porą metų vairuoti. „Kaip dabar bus su pionieriaus tarnyba? – apgailestavo Kadzuhiras. – Aš juk taip ją mėgstu!“ Brolis karštai meldėsi ir prašė Jehovą padėti jam ir toliau kaip nors tarnauti pionieriumi.

Kadzuhiras pasakoja: „Po mėnesio apie mano nelaimę išgirdo draugas, tarnaujantis Mianmare. Jis paskambino ir pasakė: „Mianmare pagrindinė transporto priemonė yra autobusas. Jeigu čia atvyktum, galėtum liudyti ir be mašinos.“ Gydytojo pasiteiravau, ar mano sveikata leistų išvykti į Mianmarą. Mano nuostabai, jis atsakė: „Dabar Japonijoje kaip tik lankosi vienas neurologas iš Mianmaro. Pakalbėsiu su juo. Jei tave kada nors vėl ištiktų priepuolis, jis tavimi pasirūpins.“ Manau, kad tie gydytojo žodžiai man buvo atsakas nuo Jehovos.“

Kadzuhiras nedelsdamas išsiuntė elektroninį laišką į Mianmaro filialą ir išreiškė jųdviejų su žmona troškimą toje šalyje tarnauti pionieriais. Vos po penkių dienų filialas atsakė: „Atvažiuokite, mums reikia daugiau pionierių!“ Kadzuhiras ir jo žmona Mari pardavė savo automobilius, įsigijo vizas ir nusipirko lėktuvo bilietus. Šiandien jie džiugiai darbuojasi gestų kalbos grupėje Mandalėjaus mieste. Kadzuhiras sako: „Ši patirtis padėjo mums dar tvirčiau įsitikinti, kad Jehova tesi pažadą, užrašytą Psalmyno 37:5: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės.“

2014-aisiais Jehovos liudytojams Mianmare buvo patikėta surengti specialųjį kongresą. Į jį atvyko nemažai delegatų iš užsienio, tarp jų ir Monik iš Jungtinių Valstijų. Sesei tada buvo kiek per trisdešimt. Ji sako: „Grįžusi iš kongreso meldžiau Jehovos, kad padėtų nuspręsti, koks turėtų būti mano tolesnis žingsnis. Apie savo dvasinius siekius pasikalbėjau ir su tėvais. Visi sutikome, kad turėčiau keltis į Mianmarą, tačiau šiam tikslui pasiekti prireikė nemažai laiko ir, žinoma, maldų.“ Kodėl tai nebuvo taip paprasta?

Monik paaiškina: „Jėzus ragino savo sekėjus, taip sakant, paskaičiuoti išlaidas. Todėl susimąsčiau: „Ar tikrai išgalėsiu persikraustyti? Ar svečioje šalyje išsilaikysiu, per daug laiko nesugaišdama pasaulietiniam darbui?“ Sesė pripažįsta: „Greit supratau, jog tam, kad persikelčiau į kitą pasaulio kraštą, aš neturiu pakankamai pinigų.“ Ką tad ji darė? (Lk 14:28)

Monik tęsia: „Vieną dieną mane pasikvietė darbdavė. Labai sunerimau, nes pamaniau, kad būsiu atleista. Bet atsitiko visai priešingai: man padėkojo už gerą darbą ir pasakė, kad gausiu premiją. O tai buvo kaip tik tokia pinigų suma, kurios reikėjo, kad susimokėčiau visas skolas!“

Monik tarnauja Mianmare nuo 2014 metų gruodžio. Kaip ji jaučiasi darbuodamasi ten, kur didesnis evangelizuotojų poreikis? „Labai džiaugiuosi čia būdama, – sako ji. – Vedu trejas Biblijos studijas. Viena mano studijuotoja yra 67-erių. Ji visada pasitinka mane su plačia šypsena ir stipriai apkabina. Kai ji sužinojo, kad Dievo vardas Jehova, net apsiašarojo. Pamenu, ji pasakė: „Pirmąkart gyvenime išgirdau, kad Dievo vardas yra Jehova. Tu šitiek už mane jaunesnė, bet pasakei man patį svarbiausią dalyką gyvenime.“ Aišku, ir aš pati apsiverkiau. Būtent dėl tokių akimirkų jaučiu didžiulę prasmę tarnauti ten, kur trūksta skelbėjų.“ Neseniai Monik buvo pakviesta mokytis evangelizuotojų tobulinimosi kursuose.

Kitus atvykti į Mianmarą paskatino 2013-ųjų „Metraštis“, kuriame buvo daug rašoma apie šią šalį. Trisdešimtmetė sesė Li jau gyveno Pietryčių Azijos regione. Nors dirbo visu etatu, perskaičiusi „Metraštį“ ji panoro tarnauti Mianmare. Sesė pasakoja: „2014-aisiais, dalyvaudama specialiajame kongrese Jangono mieste, susipažinau su viena sutuoktinių pora, dėl didesnio poreikio persikėlusia į Mianmarą. Jie liudijo ten gyvenantiems kinams. Kadangi moku kinų kalbą, aš irgi nutariau persikelti į Mianmarą ir pagelbėti vietinei kinų kalbos grupei. Drauge su Monik atvykome į Mandalėjų. Jehova padėjo mudviem toje pačioje mokykloje gauti mokytojos darbą ne visu etatu. Netoliese radome butą. Šalyje karštas klimatas, buitį apsunkina visokie nepatogumai. Bet čia tarnauti man vis tiek labai patinka. Žmonės Mianmare gyvena paprastai, bet yra mandagūs ir negaili laiko išklausyti gerąją naujieną. Smagu matyti, kaip Jehova spartina mūsų darbą. Esu įsitikinusi: Jehova nori, kad tarnaučiau būtent čia, Mandalėjuje.“

Daug mūsų brolių ir sesių, persikėlusių ten, kur trūksta evangelizuotojų, patyrė, kokią galią turi malda. Štai kad ir ketvirtą dešimtį įpusėję sutuoktiniai Džiumpėjus ir Nao. Japonijoje jiedu tarnavo gestų kalbos bendruomenėje. Kodėl jie nutarė keltis į Mianmarą? Džiumpėjus pasakoja: „Mudu su žmona visada turėjome tikslą tarnauti užsienio šalyje, kur reikia daugiau skelbėjų. Vienas brolis iš  mūsų gestų kalbos bendruomenės Japonijoje persikėlė į Mianmarą. Nors buvome susitaupę tik nedidelę sumą pinigų, 2010 metų gegužę persikėlėme ir mes. Broliai ir sesės Mianmare mus taip šiltai sutiko!“ Ką jis galėtų pasakyti apie liudijimą gestų kalba Mianmare? „Daugelis labai domisi, – dalijasi įspūdžiais Džiumpėjus. – Kai rodome kurtiesiems vaizdo klipus gestų kalba, jie tiesiog negali atitraukti akių. Kaip mes džiaugiamės, kad nusprendėme tarnauti Jehovai čia!“

O kokia buvo Džiumpėjaus ir Nao finansinė padėtis? Brolis sako: „Per trejus metus išleidome beveik visas savo santaupas ir jau nebeišgalėjome sumokėti nuomos už ateinančius metus. Su žmona daug ir karštai meldėmės. Netikėtai gavome laišką iš filialo – mūsų paklausė, ar nenorėtume tarnauti laikinais specialiaisiais pionieriais. Pasitikėjome Jehova ir jis mūsų tikrai neapleido. Dievas visokeriopai mumis pasirūpino.“ Neseniai Džiumpėjus su Nao irgi buvo pakviesti į evangelizuotojų tobulinimosi kursus.

Kas paskatino ketvirtą dešimtį bebaigiantį Simoną, kilusį iš Italijos, ir šešeriais metais jaunesnę jo žmoną Aną, kilusią iš Naujosios Zelandijos, persikelti į Mianmarą? Ana atsako: „Pasakojimas apie Mianmarą 2013-ųjų „Metraštyje“!“ Simonas sako: „Tarnauti Mianmare – didelė garbė. Gyvenimas čia paprastesnis, todėl galiu daugiau laiko skirti Jehovos darbui. Kaip gera jausti, kad Jehova rūpinasi mumis, tarnaujančiais ten, kur reikia pagalbos!“ (Ps 121:5). Ana priduria: „Esu laimingesnė nei kada nors anksčiau. Gyvename paprastai. Galiu daugiau laiko praleisti su vyru, mudu tapome artimesni. Taip pat susiradau naujų gerų draugų. Žmonės čia nėra nusistatę prieš liudytojus ir daug kas išties domisi mūsų skelbiama žinia.“ Kokie faktai patvirtintų šiuos Anos žodžius?

Sesė toliau pasakoja: „Sykį turguje paliudijau vienai studentei ir sutarėme vėl susitikti. Kai susitikome, ji buvo pasikvietusi draugę. Kitą kartą su ja buvo jau kelios draugės. Po to ji pasikvietė dar daugiau. Dabar studijuoju su penkiomis iš jų.“ Simonas sako: „Vietiniai yra draugiški ir smalsūs, daugeliui įdomu su mumis bendrauti. Parodyti dėmesį kiekvienam susidomėjusiam tiesiog nėra laiko.“

Ko konkrečiai ėmėsi kai kurie bendratikiai, prieš persikeldami į Mianmarą? Midzuho iš Japonijos pasakoja: „Mudu su vyru Sačiju visada norėjome tarnauti šalyje, kur trūksta skelbėjų, bet nežinojome, kur konkrečiai važiuoti. Perskaitę 2013-ųjų „Metraštį“ apie Mianmarą, buvome taip sujaudinti tų visų nuostabių atsitikimų, kad ėmėme svarstyti, ar negalėtume tarnauti būtent šioje šalyje.“ Sačijas priduria: „Nutarėme savaitei nuvykti į Jangoną, didžiausią Mianmaro miestą, ir apsidairyti, taip  sakant, išžvalgyti krašto. Ta trumpa kelionė padėjo nemažai sužinoti ir mus įtikino, kad turime čionai persikelti.“

Šeštą dešimtį einantys Rodnis su Džeine ir jų vaikai Džordanas ir Danika yra iš Australijos. Mianmare jie tarnauja nuo 2010-ųjų. Rodnis sako: „Mus labai sujaudino tai, kad žmonės čia išalkę dvasinio maisto. Iš širdies skatinu ir kitas šeimas pabandyti tarnauti tokioje vietoje kaip Mianmaras.“ Kodėl jis taip sako? „Tai padarė nuostabų poveikį mūsų šeimos dvasingumui, – aiškina brolis. – Daugelis jaunuolių nepaleidžia iš rankų telefono, galvoja, kaip nusipirkti mašiną, turėti gerą darbą ir panašiai. O mūsų vaikai mokosi naujų vietinės kalbos žodžių, kurie praverstų tarnyboje, mokosi samprotauti su tais, kurie nieko nežino apie Bibliją, taip pat atsakinėti per bendruomenės sueigas. Jie nuolat užimti įvairia ir įdomia dvasine veikla.“

Iš Jungtinių Valstijų atvykęs brolis Oliveris, kuriam netrukus keturiasdešimt, paaiškina, kodėl rekomenduotų ir kitiems išbandyti šią tarnybos rūšį: „Kad čia tarnaučiau, turėjau išeiti iš savo komforto zonos. Bet dėl to patyriau daug gera. Gyvendamas savarankiškai įgijau daugiau pasitikėjimo savimi ir išmokau labiau kliautis Jehova, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės. Čionai atvykęs, aišku, nepažinojau nė vieno bendratikio, bet mus vienijo tie patys įsitikinimai. Dar aiškiau suvokiau, kad tai įmanoma tik Dievo organizacijoje.“ Oliveris su žmona Ana ir toliau uoliai skelbia gerąją naujieną kiniškai kalbantiems Mianmaro gyventojams.

Neseniai penkiasdešimties sulaukusi sesė Treizel iš Australijos Mianmare tarnauja nuo 2004 metų. Ji sako: „Visus, kam tik leidžia aplinkybės, labai raginu tarnauti ten, kur trūksta evangelizuotojų. Iš patirties galiu pasakyti, kad jei sukaupi valią ir to imiesi, Jehova pastangas laimina. Nė nesvajojau, kad kada nors taip gyvensiu. Negalėčiau įsivaizduoti nieko geresnio ir prasmingesnio.“

Tegu šie nuoširdūs Mianmare tarnaujančių brolių ir sesių pasisakymai paskatina tave apsvarstyti savo aplinkybes – gal ir tu galėtum ieškoti tiesą mylinčių žmonių teritorijose, kurių geroji naujiena dar nepasiekė? Ar girdi, kaip bendratikiai tave kviečia: „Persikelk į Mianmarą ir padėk mums!“?