„Būkite užsidegę Dvasia“

„Uolumu nebūkite tingūs, būkite užsidegę Dvasia, tarnaukite Viešpačiui“ (ROM 12:11, Jr).

1. Kodėl izraelitai aukodavo gyvulius bei kitas aukas?

JEHOVA brangina savo tarnų aukas, noriai aukojamas iš meilės jam ir atsidavimo jo valiai. Senovės laikais jis priimdavo gyvulių bei kitas aukas. Izraelitai Mozės įstatymo pagrindu jas aukojo atsidėkodami ir siekdami, kad būtų atleistos nuodėmės. Krikščionių bendruomenėje Jehova nereikalauja aukoti tokių nustatytų materialinių aukų. Vis dėlto apaštalas Paulius Laiško romiečiams 12 skyriuje kalba, jog ir iš mūsų tikimasi aukų. Patyrinėkime, kas ten sakoma.

Gyva auka

2. Koks turi būti krikščionio gyvenimas ir ką tai reiškia?

² Perskaityk Romiečiams 12:1, 2. Savo laiško pradžioje Paulius aiškiai sako, jog pateptieji krikščionys — tiek žydai, tiek kitataučiai — nuteisinami Dievo akyse tikėjimu, ne darbais (Rom 1:16; 3:20-24). Dvyliktame skyriuje Paulius rašo, kad krikščionys dėkingumą privalo rodyti pasiaukojamu gyvenimu. O tam reikia atnaujinti savo mąstymą. Dėl paveldėto netobulumo esame pavaldūs „nuodėmės ir mirties įstatymui“ (Rom 8:2). Vadinasi, būtina tapti kitokiu žmogumi, „atnaujinti savo proto dvasią“, visiškai pakeisti savo polinkius (Ef 4:23). Toks radikalus pokytis įmanomas tik Dievui ir jo dvasiai padedant. Bet ir patys turime dėti didžiules pastangas, pasitelkti savo „proto galią“ (NW). Tai reiškia stengtis, kiek tik pajėgiame, ‘nemėgdžioti šio pasaulio’ su jo žlugusia morale, nesveikomis pramogomis, iškreiptu mąstymu (Ef 2:1-3).

3. Kodėl mes esame įsitraukę į krikščionišką veiklą?

³ Paulius skatina pasinaudoti savo „proto galia“, kad suvoktume, kas yra „gera, priimtina ir tobula Dievo valia“ (Brb). Kodėl kasdien skaitome Bibliją, apmąstome jos žodžius, meldžiamės, lankome krikščionių sueigas, skelbiame gerąją naujieną apie Karalystę? Ar dėl to, kad mus ragina bendruomenės vyresnieji? Žinia, mes dėkingi jiems už naudingus priminimus. Bet tokių krikščioniškų įpročių laikomės todėl, kad Jehovos dvasia skatina mus šitaip išreikšti savo nuoširdžią meilę jam. Sykiu esame įsitikinę, jog tokia mūsų būtis atitinka Dievo valią (Zch 4:6; Ef 5:10). Ši tikrai krikščioniška gyvensena teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes žinome, jog taip galime būti teisūs Dievo akyse.

Įvairios dovanos

4, 5. Kaip krikščionių vyresnieji turi panaudoti savo dovanas?

⁴ Perskaityk Romiečiams 12:6-8. Paulius primena, jog „turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta“. Kai kurios iš jo suminėtų dovanų — gebėjimas raginti, vadovauti — itin svarbios krikščionių vyresniesiems; juos apaštalas skatina rūpestingai, uoliai vadovauti.

⁵ Pasak Pauliaus, uolumas turi būti akivaizdus ir iš to, kaip prižiūrėtojai moko,  tarnauja. Kontekstas rodo, jog Paulius kalba apie tarnybą bendruomenėje, arba „viename kūne“ (Rom 12:4, 5). Apie tą pačią tarnybą sakoma Apaštalų darbų 6:4, kur užrašyti apaštalų žodžiai: „Atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.“ Kas yra ši tarnyba? Krikščionių vyresnieji tai, kuo jie apdovanoti, skiria bendruomenės ugdymui. Šie broliai turi uoliai teikti bendruomenei vadovavimą bei nurodymus iš Dievo Žodžio, taip pat mokyti, ganyti kaimenę ir tam privalo patys studijuoti bei tyrinėti ir su malda apmąstyti reikiamus klausimus. Jei vyresnieji taip ir daro, vadinasi, tarnybą atlieka stropiai. Prižiūrėtojai savo dovanas turi sąžiningai panaudoti kaimenės labui ir „su džiaugsmu“ rūpintis avimis (Rom 12:7, 8; 1 Pt 5:1-3).

6. Kaip galime laikytis patarimo, užrašyto Romiečiams 12:11 ir parinkto temine straipsnio citata?

⁶ Paskui Paulius priduria: „Uolumu nebūkite tingūs, būkite užsidegę Dvasia, tarnaukite Viešpačiui“ (Rom 12:11, Jr). Jeigu pastebime, jog esame pasyvūs tarnyboje, galbūt verta atkreipti dėmesį į savo studijavimo įpročius, taip pat reikia dar karščiau ir dažniau melsti Jehovą jo šventosios dvasios, kad galėtume įveikti vangumą ir vėl sužadinti savo uolumą (Lk 11:9, 13; Apr 2:4; 3:14, 15, 19). Šventoji dvasia įkvėpė pirmuosius krikščionis skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2:4, 11). Taip ir mus ji gali skatinti tarnauti iš širdies, būti „užsidegusius Dvasia“.

Būkime nuolankūs, kuklūs

7. Kodėl tarnyboje turime pasižymėti nuolankumu, kuklumu?

⁷ Perskaityk Romiečiams 12:3. Dovanas esame gavę iš Jehovos dėl jo „suteiktos malonės“. Paulius kitur sako: „Mūsų tinkamumas iš Dievo“ (2 Kor 3:5). Vadinasi, nevalia aukštintis. Nuolankiai pripažinkime, jog sėkmę tarnyboje lemia Dievo parama, ne pačių gebėjimai (1 Kor 3:6, 7). Todėl Paulius ir primena: „Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti.“ Žinia, tarnauti Jehovai turime puoselėdami savigarbą, kupini džiaugsmo bei pasitenkinimo. Vis dėlto jei esame kuklūs, tai yra suvokiame savo galimybių ribas, netapsime pernelyg pasitikintys savimi. Juk norime „manyti apie save blaiviai“.

8. Kas padės mums nebūti „išmintingiems savo akyse“?

⁸ Būtų neprotinga girtis, kad viską pasiekiame savo pačių pastangomis. Juk  „augintojas — Dievas“ (1 Kor 3:7). Paulius tad ir kalba apie kiekvienam bendruomenės nariui „Dievo duotąjį tikėjimo mastą“. Užuot manę esą aukštesni, nepamirškime, jog ir kiti daug daro pagal gautą tikėjimo saiką. Paulius priduria: „Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse“ (Rom 12:16, Brb). Kitame laiške apaštalas prašo: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2:3, Brb). Reikia tikro nuolankumo ir širdies nusistatymo, kad pripažintume, jog kiekvienas brolis ir sesė vienokiu ar kitokiu gebėjimu yra pranašesni už mus. Nuolankumo dvasia neleis mums būti „išmintingiems savo akyse“. Nors kai kurie dėl tam tikrų pareigų galbūt yra bendruomenės dėmesio centre, visi turime su džiaugsmu imtis ir ‘kuklių dalykų’, neprestižinių darbų, kurių paprastai kiti nepastebi (1 Pt 5:5).

Mūsų krikščioniška vienybė

9. Kodėl Paulius prilygina dvasia pagimdytus krikščionis kūno nariams?

⁹ Perskaityk Romiečiams 12:4, 5, 9, 10. Pateptuosius krikščionis Paulius prilygina kūnui, kurio nariai darniai tarnauja Galvai — Kristui (Kol 1:18). Jis primena dvasia pagimdytiems krikščionims, kad kūnas turi daug narių ir jų funkcijos skirtingos, tad kaip anas daugelis taip ir jie patys yra „vienas kūnas Kristuje“. Paulius panašiai ragina ir Efezo pateptuosius krikščionis: „Aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, — Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4:15, 16).

10. Kieno įgaliojimus turi pripažinti „kitos avys“?

¹⁰ Nors krikščionys iš „kitų avių“ nėra Kristaus kūno nariai, jie irgi gali daug ko pasimokyti iš minėto palyginimo (Jn 10:16). Paulius sako, kad Jehova „viską pajungė po [Kristaus] kojomis ir jį davė kaip galvą viršum visko Bendruomenei“ (Ef 1:22, Jr). Šiandien kitos avys yra dalis to „visko“, kam Jehovos nurodymu vadovauja jo Sūnus. Jos taip pat yra jo „turtas“, kurį Kristus patikėjo savo „ištikimam ir nuovokiam vergui“ (Mt 24:45-47, NW). Todėl krikščionys, puoselėjantys žemišką viltį, turi pripažinti Kristų savo Galva, paklusti minėtam „vergui“, jo Vadovaujančiajai tarybai ir vyrams, kurie bendruomenėje paskirti tarnauti prižiūrėtojais (Hbr 13:7, 17). Visa tai padeda saugoti krikščionių vienybę.

11. Kuo grindžiama mūsų vienybė ir kokių dar patarimų Paulius davė?

¹¹ Tokia vienybė grindžiama meile — „tobulumo raiščiu“ (Kol 3:14). Laiško romiečiams 12-ame skyriuje Paulius pabrėžia, kad meilė būtų „be veidmainystės“ ir kad nuoširdžiai mylėtume vieni kitus „broliška meile“. Taip puoselėjama pagarba. Apaštalas ragina: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ Meilės, aišku, neturime painioti su jausmingumu. Stenkimės, kiek pajėgiame, bendruomenę saugoti tyrą. Primindamas, kokia turi būti meilė, Paulius čia pat sako: „Bodėkitės pikto, laikykitės gero.“

Puoselėkime svetingumą

12. Ko galime pasimokyti, kaip rūpintis kitais, iš senovės Makedonijos krikščionių?

¹² Perskaityk Romiečiams 12:13. Mūsų meilė bendratikiams skatins pagal  galimybes rūpintis „šventųjų poreikiais“ (Brb). Net jei nedaug teturime, dalytis galime ir tuo pačiu. Štai apie Makedonijos krikščionių bendruomenes Paulius rašė: „Nors ir dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais. Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir virš išgalių savo noru prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti prie [Judėjos] šventųjų šalpos“ (2 Kor 8:2-4). Tie neturtingi Makedonijos krikščionys buvo labai dosnūs. Jie su džiaugsmu sušelpė stokojančius Judėjos bendratikius.

13. Ką reiškia puoselėti svetingumą?

¹³ Raginimas „puoselėkite svetingumą“ išverstas iš graikų kalbos žodžio, nurodančio, kad iniciatyvos reikia imtis pačiam. Kitoje lietuviškoje Biblijoje (vertė A. Jurėnas) čia sakoma „stenkitės parodyti svetingumą“. Kartais bendratikiai kviečia kitus pas save pasiskonėti valgiu ir pagirtina, jei tai daroma su meile. Bet imtis iniciatyvos ir rodyti svetingumą tinka ne vien dosniomis vaišėmis. Pavyzdžiui, jeigu mums nepakanka sveikatos ar lėšų jų paruošti, svetingi būsime ir pasiūlydami puodelį kavos, arbatos arba sulčių.

14. a) Iš kokių dviejų žodžių sudarytas graikiškas žodis, verčiamas „svetingumas“? b) Kaip tarnyboje galime pasirūpinti svetimšalių poreikiais?

¹⁴ Svetingumas byloja apie mūsų požiūrį. Graikiškas žodis, išverstas „svetingumas“, sudarytas iš dviejų pamatinių žodžių, reiškiančių „meilė“ ir „svetimas“. Ką manome apie svetimšalius? Tie krikščionys, kurie mokosi kitų kalbų, kad galėtų skelbti gerąją naujieną jų bendruomenės rajone gyvenantiems atvykėliams iš kitų kraštų, tikrai puoselėja svetingumą. Žinia, ne visi galime mokytis kitos kalbos. Bet veiksmingai padėti užsieniečiams galime kiekvienas naudodamiesi brošiūra Geroji naujiena visų tautų žmonėms, kurioje Biblijos žinia pranešama daugeliu kalbų. Ar tau pavyko vaisingai pasidarbuoti naudojantis šiuo leidiniu?

Dalykis kito džiaugsmu ir liūdesiu

15. Kokį pavyzdį mums būti tokiems, kaip patariama Romiečiams 12:15, paliko Jėzus?

¹⁵ Perskaityk Romiečiams 12:15. Paulius  pataria įsijausti į kito išgyvenimus. Turime mokėti suprasti tiek žmogaus džiaugsmą, tiek liūdesį ir tuo dalytis su juo. Tada bus akivaizdu, jog esame užsidegę dvasia. Kai septyniasdešimt mokinių (Brb) po evangelizacijos kampanijos grįžo pakilios nuotaikos ir papasakojo, ką gera nuveikė, Jėzus „džiūgavo Šventojoje Dvasioje“ (Lk 10:17-21). Jis dalijosi jų džiaugsmu. O štai mirus jo draugui Lozoriui, Jėzus verkė drauge su kitais liejančiais ašaras (Jn 11:32-35).

16. Kaip galime dalytis kito išgyvenimais ir kas ypač čia turi rodyti pavyzdį?

¹⁶ Norime sekti Jėzaus pavyzdžiu ir nebūti abejingi kito išgyvenimams. Kai bendratikis džiūgauja, mes sykiu su juo irgi esame smagūs. O jeigu brolį arba sesę slegia skausmas ir sielvartas, nepraeiname pro šalį. Nusiminusiajam paprastai labai palengvėja, jeigu negailėdami laiko su tikra atjauta jį išklausome. Kartais iš graudulio net patys pravirkstame (1 Pt 1:22). Šio Pauliaus patarimo ypač turi laikytis vyresnieji ir atjausti bendratikį.

17. Ką sužinojome iš aptartų Laiško romiečiams 12-o skyriaus eilučių ir į ką pasigilinsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Aptartose eilutėse iš Laiško romiečiams 12-o skyriaus užrašyti patarimai, kuriuos mes, krikščionys, galime taikyti savo pačių gyvenime ir bendraudami su tikėjimo broliais ir sesėmis. Kitame straipsnyje pasigilinsime į kitas šio skyriaus eilutes, kur kalbama, kaip privalu žiūrėti į pasaulio žmones, tarp jų į priešininkus bei persekiotojus, ir kaip su jais elgtis.

Apžvelkime

• Kaip parodome, jog esame „užsidegę Dvasia“?

• Kodėl turime tarnauti Dievui nuolankia dvasia, vertindami save kukliai?

• Kaip galime parodyti, jog suprantame kito jausmus?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Kodėl tu laikaisi tokių krikščioniškų įpročių?

[Iliustracija 6 puslapyje]

Kaip kiekvienas iš mūsų galime padėti svetimšaliams sužinoti apie Karalystę?