Perskaityk porą atsitikimų iš Didžiosios Britanijos ir pamatysi, jog niekada nereikia prarasti vilties. Taip pat pagalvok, kaip galėtum, vaizdžiai tariant, mesti „savo duoną į vandenis“, trokšdamas padėti tiems, kas dar nepamilo tiesos (Mok 11:1).

Vienas iš svarbiausių dalykų — tavo paties ištvermė. Kuo tvirčiausiai laikykis tiesos kelio, lik atsidavęs Jehovai (Įst 10:20). Būtent taip darė Georgina. Kai 1970 metais ji pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, jos vyras Kiriakas ne juokais įpyko. Bandė nutraukti studijas, neįleisdavo liudytojų į namus, o jei rasdavo kokį Jehovos liudytojų leidinį, atimdavo iš žmonos ir išmesdavo.

Georginai ėmus lankyti bendruomenės sueigas, Kiriakas dar labiau įtūžo. Sykį susiruošė nueiti į Karalystės salę pareikšti savo pasipiktinimo. Tai sužinojusi viena sesė pasikvietė į pagalbą brolį graiką iš kitos bendruomenės, mat Kiriakui buvo daug lengviau kalbėti gimtąja graikų kalba nei anglų. Malonus to brolio elgesys Kiriakui padarė gerą įspūdį, jiedu netgi ėmė drauge tyrinėti Bibliją. Studijos truko keletą mėnesių, bet paskui Kiriakas jas nutraukė.

Georgina dar trejus metus kentė vyro priešiškumą. Kiriakas grasino paliksiąs ją, jei tik ji pasikrikštys. Išaušus krikšto dienai moteris karštai meldė Jehovą, kad vyras jos nepaliktų. Kai liudytojai atvyko paimti Georginos į suvažiavimą, Kiriakas tarė: „Važiuokite priekyje, mes su savo mašina seksime iš paskos.“ Jis sėdėjo salėje per visą rytinę programą ir net stebėjo žmonos krikštą!

Palaipsniui Kiriako nepakanta slūgo, galiausiai žmogus visiškai pasikeitė. Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo tada, kai Georgina susipažino su liudytojais, jos vyras pasikrikštijo! Kas Kiriaką taip paveikė? Jis prisipažįsta: „Mane žavėjo tai, kaip tvirtai Georgina laikėsi savo tikėjimo.“ O ji pati sako: „Kad ir kaip mano vyras pyko, nė nemaniau trauktis nuo Dievo. Visą laiką meldžiausi Jehovai ir niekada nepraradau vilties.“

Kita, kaip galite padėti savo sutuoktiniui, — ugdykitės naują, krikščionišką asmenybę. Apaštalas Petras krikščiones žmonas skatino: „Klausykite savo vyrų, kad jeigu kurie nepaklūsta žodžiui, būtų laimėti be žodžio, žmonų elgesiu“ (1 Pt 3:1). Mūsų sesė Kristina uoliai laikėsi šio patarimo, nors stengtis teko ilgus metus. Liudytoja ji tapo daugiau nei prieš 20 metų. Džonui, jos vyrui, Dievo tada visai nereikėjo, jis nenorėjo priklausyti jokiai religijai. Tačiau matė, koks svarbus Kristinai yra jos naujasis tikėjimas. Džonas pasakoja: „Mačiau, kad tai teikia jai laimę. Ji tapo tvirtesniu žmogumi ir dėl to man pačiam dažnai būdavo lengviau, kai šeimoje susiklostydavo sunkios aplinkybės.“

Žmona niekuomet nebruko vyrui savo religijos. Džonas prisimena: „Kristina nuo pat pradžių suprato, jog geriausia apie savo religiją su manimi nekalbėti. Ji buvo kantri ir leido man pačiam nuspręsti, ką, kada ir kokiu būdu noriu sužinoti.“ Kai žurnaluose Sargybos bokštas ar Atsibuskite! Kristina rasdavo straipsnį, kuris būtų įdomus Džonui, pavyzdžiui, apie mokslą arba gamtą, parodydavo jam ir sakydavo: „Manau, tau patiks.“

Išėjęs į pensiją Džonas ėmėsi sodininkystės. Turėdamas daugiau laiko, dažniau susimąstydavo apie esminius būties klausimus. Galvoje jam sukosi mintis: ar žmogus — nevaldomos savaiminių įvykių virtinės padarinys ar buvo tikslingai sukurtas? Sykį Džonas šnekėjosi su vienu mūsų broliu. Šis jo paklausė: „Ar nenorėtum studijuoti Biblijos?“ Džonas prisimena: „Tuo laiku jau ėmiau tikėti, kad Dievas yra, todėl siūlymą priėmiau.“

Kaip puiku, kad Kristina niekada neprarado vilties! Ji dvidešimt metų meldė Jehovos, kad padėtų Džonui pamilti tiesą. Ir štai galiausiai jos vyras pasikrikštijo! Dabar abu uoliai tarnauja Dievui. „Mane ypač patraukė du liudytojų bruožai: gerumas ir draugiškumas, — sako Džonas. — Jei tavo žmona liudytoja, vadinasi, turi ištikimą, atsidavusią, pasiaukojančią sutuoktinę.“  Kristina iš tikrųjų pakluso žodžiams iš 1 Petro 3:1 ir tai nenuėjo veltui.

O kaip tada, kai tavo studijuotojas dėl kokios nors priežasties nustojo domėtis Biblijos tiesa? „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi“, — rašė karalius Saliamonas (Mok 11:6). Tiesos sėklai sudygti kartais prireikia daugelio metų — žmogus galiausiai suvokia, jog būtina glaustis prie Dievo (Jok 4:8). Ir vieną gražią dieną tu gali sulaukti džiugios staigmenos.

Štai kas nutiko Alisai. Iš Indijos ji persikėlė į Angliją ir 1974-aisiais su ja buvo pradėtos studijos. Jos gimtoji kalba buvo hindi, tačiau Alisa norėjo patobulinti anglų kalbos įgūdžius. Studijos tęsėsi ne vienerius metus, Alisa keliskart apsilankė anglakalbių bendruomenės sueigose. Ji žinojo, jog visa, ko mokosi, yra tiesa, bet studijavimą laikė vien pomėgiu. Be to, Alisa mėgo pinigus, vakarėlius. Galiausiai moteris nutraukė studijas.

Beveik po trisdešimt metų mūsų sesė, vardu Stela, anuomet vedusi Alisai studijas, gavo jos laišką. Alisa rašė: „Manau, apsidžiaugsi sužinojusi, kad moteris, kuriai 1974-aisiais vedei Biblijos studijas, neseniai pasikrikštijo srities kongrese. Esi labai svarbus žmogus mano gyvenime. Pasėjai manyje tiesos sėklą, ir nors tada dar nebuvau pasiruošusi paaukoti gyvenimą Dievui, saugojau tą sėklą savo prote ir širdyje.“

Kas paskatino Alisą pasikeisti? 1997 metais mirė jos vyras. Moterį apėmė didelis sielvartas. Kartą ji išliejo savo širdgėlą Dievui. Po kokių dešimties minučių dvi pandžabų kalba kalbančios liudytojos pasibeldė į jos duris ir paliko lankstinuką Kokia viltis mylimiems mirusiesiems? Alisa buvo tikra, kad tai atsakymas į jos maldą, ir nutarė susisiekti su Jehovos liudytojais. Tik kaip juos surasti? Pasklaidžiusi savo seną dienoraštį, užtiko kadaise Stelos duotą pandžabų bendruomenės adresą. Kai Alisa atėjo į Karalystės salę, tenykščiai broliai ir sesės ją maloniai priėmė. Ji sako: „Tas apsilankymas sueigoje mane sušildė ir padėjo man vaduotis iš depresijos.“

Alisa ėmė lankyti visas sueigas, vėl sėdo studijuoti Biblijos, išmoko sklandžiai šnekėti ir skaityti pandžabų kalba ir 2003-iaisiais pasikrikštijo. Savo laišką Stelai ji užbaigė taip: „Iš visos širdies dėkoju tau už tai, kad prieš 29 metus pasėjai manyje tiesos sėklas ir rodei sektiną pavyzdį.“

„Iš visos širdies dėkoju tau už tai, kad prieš 29 metus pasėjai manyje tiesos sėklas ir rodei sektiną pavyzdį“ (Alisa).

Ko gali pasimokyti iš šių istorijų? Jeigu žmogus jaučia dvasinį alkį, yra sąžiningas sau ir puoselėja nuolankią dvasią, Jehova tikrai augins tiesos daigą jo širdyje, nors galbūt tai truks ilgiau nei tikėjaisi. Prisimink Jėzaus žodžius: „Sėkla dygsta, auga, ir [sėjėjas] nežino kaip. Žemė savaime brandina vaisių — pirma išaugina želmenį, paskui varpą, galiausiai sunokusį grūdą varpoje“ (Mk 4:27, 28). Augimo procesas vyksta palaipsniui, kaip Jėzus sakė, savaime. O kaip iš tikrųjų tai vyksta, nenumano nė vienas Karalystės žinios skelbėjas. Tad berk sėklas saujomis — galimas dalykas, sulauksi gausaus derliaus.

Ir nepamiršk, kaip svarbu melstis. Georgina ir Kristina nuolat siuntė prašymus Jehovai. Jei nepaliausi melstis ir visada gyvensi viltimi, tai net ir „po daugelio dienų“, tikėtina, atrasi „duoną“, kurią kitados metei į vandenis (Rom 12:12; Mok 11:1).