PRIEŠ maždaug penkerius metus Čung Kjunas su Džiuli, pora, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, tarnavo reguliariaisiais pionieriais Sidnėjuje, Australijoje. „Dirbome ne visu etatu, gyvenome patogiai, — prisimena Čung Kjunas. — Klimatas ten malonus, gyvenimas be rūpesčių. Džiaugėmės būdami arti giminaičių ir draugų.“ Tačiau Čung Kjunui ir Džiuli kai kas vis nedavė ramybės. Sutuoktiniai suprato, kad aplinkybės jiems leidžia Jehovos tarnyboje nuveikti daugiau, tik jie nesiryžta imtis veiksmų.

2009-aisiais per kongresą viena kalba juos labai paveikė. Kalbėtojas kreipėsi į tuos, kas galėtų išplėsti savo tarnybą. Jis sakė: „Štai vairuotojas gali pasukti į dešinę ar į kairę tik jeigu automobilis rieda. Panašiai ir mus, norinčius tarnyboje nuveikti daugiau, Jėzus kryptingai veda tik tada, jeigu judame pirmyn — stengiamės savo užsibrėžtą tikslą pasiekti.“ * Sutuoktiniams atrodė, lyg tie žodžiai būtų skirti jiems asmeniškai. Tame pačiame kongrese buvo paimtas interviu iš vienos misionierių poros, tarnaujančios Taivane. Jie pasakojo, kiek džiaugsmo patiria tarnyboje, išreiškė susirūpinimą, kad ten labai reikia pagalbos. Čung Kjunas ir Džiuli vėl pasijuto taip, tarsi tai būtų sakoma kaip tik jiems.

„Po kongreso, — pasakoja Džiuli, — meldėme Jehovos suteikti mums ryžto persikelti į Taivaną.“ Ji tęsia: „Buvo labai baisu. Jautėmės taip, tarsi pirmąkart šoktume į gilų baseiną.“ Atlikti tą „šuolį“ juos padrąsino Mokytojo 11:4, kur sakoma: „Kas paiso vėjo, niekada nesės, o kas stebi debesis, niekada nepjaus.“ Čung Kjunas sako: „Liovėmės paisę vėjo ir stebėję debesis ir ėmėmės sėti ir pjauti.“ Jie vis meldė Jehovą  pagalbos, skaitė misionierių gyvenimo istorijas, elektroniniu paštu nuolat susirašinėjo su tais, kas jau persikėlė į Taivaną. Galiausiai pardavė savo mašinas, baldus ir, nuo kongreso praėjus vos trims mėnesiams, išsikraustė.

Dabar Taivane ten, kur trūksta gerosios naujienos skelbėjų, tarnauja daugiau nei 100 brolių ir sesių iš kitų šalių. Jie atvyko iš Australijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Japonijos, Jungtinių Valstijų, Kanados, Pietų Korėjos ir Prancūzijos. Jų amžius įvairuoja nuo 21 iki 73 metų. Tarp jų — daugiau nei penkiasdešimt netekėjusių sesių. Kas paskatino šiuos uolius brolius ir seses persikelti skelbti gerosios naujienos į užsienį? Pažiūrėkime.

Laura, netekėjusi sesuo iš Kanados, tarnauja pioniere Taivano vakaruose. Anksčiau tarnybos ji nemėgo visai. Laura paaiškina kodėl: „Į tarnybą eidavau per mažai, kad ją pamėgčiau.“ Viskas pasikeitė maždaug prieš dešimt metų. Draugai kanadiečiai pakvietė ją kartu su jais vykti mėnesiui į Meksiką skelbti gerosios naujienos. Sesė sako: „Pirmą kartą gyvenime praleidau tiek laiko tarnyboje. Mano nuostabai, tai buvo labai puiku.“

Meksikoje Laurai taip patiko, kad grįžusi į Kanadą ji ėmė svarstyti apie galimybę persikelti į kitakalbių bendruomenę. Sesė įsirašė į kinų kalbos kursus, ėmė darbuotis su kiniškai kalbančių bendratikių grupe ir užsibrėžė tikslą persikelti į Taivaną. Šį savo sumanymą ji realizavo 2008-ųjų rugsėjį. „Kol pripratau prie naujų aplinkybių, praėjo gal metai, — sako Laura, — tačiau dabar net neįsivaizduoju savęs grįžtančios į Kanadą.“ O ką ji mano apie tarnybą? Laura sako: „Tai tikras džiaugsmas! Nėra didesnio pasitenkinimo, nei matyti, kaip keičiasi studijuotojų  gyvenimas, kai jie pažįsta Jehovą. Tarnaudama Taivane paragauti šio džiaugsmo turėjau ne vieną progą.“

Brajanas ir Mišelė, kuriems trisdešimt suvirš, į Taivaną iš Jungtinių Valstijų persikėlė prieš aštuonerius metus. Iš pradžių jiems atrodė, kad jų tarnyba teikia mažai naudos. Bet vienas prityręs misionierius porai pasakė: „Net jei galite tik įteikti žmogui lankstinuką, atminkite, kad tai, ko gero, pats pirmas kartas, kai jis gauna žinių apie Jehovą. Taigi jau nuveikėte šį tą svarbaus!“ Toks padrąsinimas padėjo Brajanui su Mišele nepasiduoti. Kitas brolis jiems sakė: „Kad neapimtų nusivylimas, mokydamiesi kinų kalbos žiūrėkite ne kiek pramokote per dieną, o nuo praeito suvažiavimo.“ Sutuoktiniai darė pažangą ir šiandien yra puikūs pionieriai.

O kas galėtų paskatinti tave išsikelti tikslą mokytis svetimos kalbos? Pasistenk apsilankyti šalyje, kurioje norėtum tarnauti. Tenai lankyk sueigas, bendrauk su vietiniais broliais ir sesėmis, drauge eikite į tarnybą. Brajanas sako: „Kai pamatai, kiek daug žmonių į Karalystės žinią atsiliepia palankiai, kai pajauti šiltą brolių ir sesių meilę, nebebijai tų sunkumų, kurie atsiranda, kai persikeli tarnauti į svečią šalį.“

Kai kurie persikėlę tarnauti pionieriais į Taivaną išsilaiko mokydami anglų kalbos. Kristenas ir Mišelė pardavinėja žuvį. Kristenas pasakoja: „Niekada anksčiau nebuvau to daręs. Bet dirbdamas tokį darbą galiu likti šioje šalyje.“ Per laiką Kristenas rado nuolatinių klientų. Šitoks darbas ne visu etatu leidžia jiedviem pragyventi ir porai lieka pakankamai laiko pagrindiniam darbui — pionieriškai tarnybai, vaizdžiai sakant, žmonių žvejybai.

Viljamas ir Dženifer į Taivaną iš Jungtinių Valstijų atvyko prieš maždaug septynerius metus. „Naujos kalbos mokymasis, pionieriška tarnyba, rūpinimasis bendruomene, pragyvenimo reikalai kartais išsekindavo“, — sako Viljamas. Kas jiems padėjo nepasiduoti ir išlikti laimingiems? Jie užsibrėžia pasiekiamus tikslus. Pavyzdžiui, mokydamiesi kinų kalbos jie nepuoselėjo nerealių lūkesčių, todėl pernelyg nenusiminė dėl lėtos pažangos.

Viljamas prisimena vieno keliaujančiojo prižiūrėtojo žodžius: „Pasiekti kelionės tikslą, žinoma, smagu. Bet nepamiršk mėgautis pačia kelione.“ Kitaip tariant, turėtume džiaugtis kiekvienu žengtu žingsniu užsibrėžto tikslo link. Viljamas sako, kad ši mintis padėjo jam su žmona būti lankstiems, įsiklausyti į atsakingų vietinių brolių patarimus ir pakeisti savo įpročius, kad tarnyba naujoje vietoje eitųsi kuo geriau. Brolis prideda: „Tie žodžiai taip pat padėjo mums nepamiršti skirti šiek tiek laiko pasigrožėti salos, kurioje tarnaujame, gamta.“

Kaip ir Viljamas su Dženifer, netekėjusi pionierė Megan iš Jungtinių Valstijų irgi „mėgaujasi kelione“. Jos tikslas — kalbėti kiniškai sklandžiau. Kiekvieną savaitgalį ji drauge su grupe skelbėjų darbuojasi ypatingoje teritorijoje — Kaosiungo uoste, didžiausiame visame Taivane. Megan eina nuo laivo prie laivo ir skelbia gerąją naujieną žvejams iš Bangladešo, Filipinų, Indijos, Indonezijos, Tailando ir Vanuatu. Ji sako: „Kadangi žvejai į uostą atvyksta tik trumpam,  Biblijos studijas su jais pradedame iškart. Kad pasiekčiau juos visus, dažnai studijuoju su keturiais penkiais žmonėmis vienu metu.“ O kaip jai sekasi tobulinti kinų kalbą? Megan sako: „Žinoma, norėčiau mokytis greičiau. Bet nuolat prisimenu vieno brolio žodžius: „Tu tik stenkis, o Jehova pasirūpins viskuo kitu.“

Prieš persikeldama į kitą šalį Keti iš Didžiosios Britanijos pirmiausia pasidomėjo, kur netekėjusiai sesei tarnauti būtų saugu. Ji išsakė savo rūpestį Jehovai, parašė į kelis mūsų organizacijos filialus ir pasiteiravo, kokie tose šalyse galimi pavojai netekėjusioms sesėms. Kai gavo atsakymus, ji atidžiai juos apsvarstė ir nusprendė, kad tinkamiausias variantas jai yra Taivanas.

2004-aisiais, kai jai buvo trisdešimt vieni, Keti persikėlė į šią šalį ir stengiasi čia gyventi kiek įmanydama paprasčiau. Ji pasakoja: „Vietinių bendratikių išsiklausinėjau, kur geriausia pigiai nusipirkti vaisių ir daržovių. Paklausiusi jų patarimo, iš savo santaupų pragyvenau ilgiau.“ Kaip jai pavyksta šitaip gyventi? Ji pati sako: „Aš dažnai meldžiu Jehovą padėti man pasitenkinti paprastu maistu ir kukliais drabužiais. Jaučiu, kad į mano maldas Jehova atsako. Jis padeda suprasti, ko man iš tiesų reikia, ir nesiilgėti to, ko neturiu.“ Ji priduria: „Gyventi paprastai man patinka, nes taip galiu susitelkti į dvasinius dalykus.“

Keti gyvenimas čia ne tik paprastas. Jis ir labai jaudinantis. Sesė paaiškina kodėl: „Aš skelbiu vietovėje, kur daug žmonių atsiliepia į gerąją naujieną. Tai tikras džiaugsmas!“ Kai į Taivaną atvyko, mieste, kur pradėjo tarnauti pioniere, tebuvo dvi kinų bendruomenės. Šiandien jų jau septynios. Keti sako: „Kadangi iš arti matau tokį stulbinantį augimą ir galiu pati prisidėti prie šios dvasinės pjūties, kiekviena mano diena yra įdomi ir kupina įspūdžių.“

Kaip viskas susiklostė pradžioje minėtiems Čung Kjunui ir Džiuli? Iš pradžių Čung Kjunas jautėsi, kad dėl to, jog gerai nemoka kinų kalbos, jo įnašas bendruomenėje menkas. Tačiau vietiniams broliams atrodė kitaip. „Kadangi buvau patarnautojas, mūsų bendruomenei išaugus į dvi man patikėjo daugiau pareigų, — sako Čung Kjunas. — Tada pajutau, kad tikrai tarnauju ten, kur yra didelis poreikis. Buvo taip gera, — nusišypso brolis, — jiems reikalingas buvau netgi aš!“ Šiandien Čung Kjunas tarnauja vyresniuoju. Džiuli priduria: „Žinome, kad darome, ką galime, jaučiame pasitenkinimą ir laimę — tai, ko nejautėme anksčiau. Atvykome čia padėti, tačiau atrodo, kad visa ši nuostabi patirtis yra pagalba mums. Dėkojame Jehovai už nuostabią galimybę tarnauti čia!“

Daugelyje šalių vis dar reikia dvasinės pjūties darbininkų. Gal tu kaip tik baigi mokyklą ir galvoji, ką gyvenime veiksi? Esi nesusituokęs ir nori labiau pasitarnauti Jehovos organizacijoje? Nori savo šeimai duoti didelį dvasinį paveldą? O gal išėjai į pensiją ir turi daug gyvenimiškos patirties, kuria galėtum pasidalinti su kitais? Gali būti tikras, kad jei imsiesi darbo ten, kur poreikis didesnis, Jehova gausiai tave apdovanos.