1, 2. Ko Jehovos tarnai visais laikais laukė?

JEHOVOS garbintojai visais laikais laukė šventosios dvasios įkvėptų pranašysčių išsipildymo. Štai Jeremijas pranašavo, kad Judo karalystę nukariaus babiloniečiai. 607 metais p. m. e. taip ir įvyko (Jer 25:8–11). Izaijas, šventosios dvasios paakintas, pranašavo, kad Jehova grąžins ištremtus žydus į tėvynę, ir sakė: „Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!“ (Iz 30:18) Michėjas irgi buvo įsitikinęs, kad savo pažadus Dievas ištesės, todėl pareiškė: „Aš žvelgsiu į Viešpatį, dėsiu viltis į savo išganymo Dievą“ (Mch 7:7). Ne vieną šimtmetį Jehovos garbintojai taip pat laukė pranašysčių apie Mesiją, arba Kristų, išsipildymo (Lk 3:15; 1 Pt 1:10–12). *

² Ir šiandien Dievo tarnai labai laukia, kol išsipildys likusios pranašystės apie Mesiją. Jehova davė jam valdyti savo Karalystę ir netrukus ji pašalins iš žemės visą blogį, nutrauks kančias. Dievui ištikimi žmonės bus išvaduoti  iš neramaus, Šėtono valdomo pasaulio (1 Jn 5:19). Todėl turime likti budrūs ir nuolat turėti omenyje, kad šios santvarkos galas sparčiai artėja.

3. Kokios mintys gali kilti, jei santvarkos galo laukiame jau ilgus metus?

³ Labai trokštame, kad Dievo valia būtų vykdoma „kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:10). Tačiau kai kurie iš mūsų santvarkos galo laukiame jau galbūt ilgus metus. Gali apnikti dvejonės: „Ar tikrai galas čia pat? Ar vis dar svarbu budėti?“ Aptarkime, kas padėtų tokias dvejones išsklaidyti ir kantriai laukti Jehovos pažadų išsipildymo.

4. Kodėl mums būtina budėti?

⁴ „Budėkite“, „nemiegokite“. Tokius žodžius savo sekėjams ištarė pats Jėzus (Mt 24:42; Lk 21:34–36). Argi tai jau savaime nėra svari priežastis kantriai laukti šios santvarkos galo? Be to, kaip svarbu laukti ir aiškiai turėti omenyje būsiant Jehovos dieną, mums nuolat primena jo organizacija. Mūsų leidiniuose apstu paraginimų mąstyti apie Dievo pažadėtą naująjį pasaulį. (Perskaityk 2 Petro 3:11–13.)

5. Kodėl dar reikia budriai laukti Jehovos dienos?

⁵ Jeigu raginimas budėti ir laukti Jehovos dienos buvo aktualus Jėzaus sekėjams pirmajame amžiuje, juo labiau jis reikšmingas mums šiandien. Kodėl? Nes nuo 1914-ųjų akivaizdžiai pildosi Jėzaus nusakytas ženklas, bylojantis, kad jis jau sėdo į dangaus Karalystės sostą ir kad prasidėjo paskutinės šios santvarkos dienos. Tas ženklas yra sudėtinis; į jį įeina blogėjanti pasaulio padėtis, taip pat žinios apie Karalystę skelbimas globaliniu mastu (Mt 24:3, 7–14). Kadangi Jėzus nepasakė, kiek ilgai paskutinės dienos tęsis, privalome likti budrūs ir atminti, kad galas šią santvarką gali ištikti bet kurią akimirką.

6. Kodėl galime tikėtis, kad artėjant galui sąlygos pasaulyje blogės?

⁶ Kai kas gal pasakytų: „Pabaigos metas kol kas nėra užėjęs. Jis užeis tada, kai sąlygos pasaulyje dar labiau pablogės.“ Tiesa, Biblijoje sakoma, kad „paskutinėmis dienomis“ žmonės darysis vis blogesni, gyvenimas tolydžio sunkės (2 Tim 3:1, 13; Mt 24:21; Apr 12:12). Nors laikai jau dabar yra sunkūs, galime tikėtis, kad ateityje jie bus dar sunkesni. Tad gal santvarkos pabaigos metas iš tiesų dar tik užeis?

7. Ką iš Mato 24:37–39 suprantame apie sąlygas pasaulyje paskutinėmis dienomis?

⁷ Bet kiek smarkiai, tavo manymu, sąlygos pasaulyje turi pablogėti prieš prasidedant „didžiajam suspaudimui“? (Apr 7:14) Ar manytum, kad kone kiekvieną šalį ims varginti karas, žmonės visoje žemėje alks, sunkiai sirgs? Tokiai padėčiai susiklosčius, netgi didžiausi skeptikai, tikėtina, pripažintų, jog Biblijos pranašystės pildosi. Bet atkreipk dėmesį, kad, pasak Jėzaus, paskutinėmis dienomis dauguma žmonių matydami, kas dedasi pasaulyje, nesusimąstys ir toliau gyvens kaip gyvenę. Jehovos diena jiems ateis visiškai netikėtai. (Perskaityk Mato 24:37–39.) Taigi iš Biblijos suprantame štai ką: sąlygos pasaulyje prieš prasidedant didžiajam suspaudimui netaps tokios baisios, kad žmonės būtų priversti patikėti, jog pabaiga čia pat (Lk 17:20; 2 Pt 3:3, 4).

8. Kuo neabejoja tie, kas klauso Jėzaus paliepimo budėti?

 ⁸ Vis dėlto Jėzaus nusakytas sudėtinis ženklas turi pildytis pakankamai akivaizdžiai, kad jo sekėjai, klausantys paliepimo budėti, tą ženklą pastebėtų (Mt 24:27, 42). Įvairūs ženklo elementai ėmė pildytis nuo 1914-ųjų. Todėl neabejojame, kad santvarkos pabaigos metas yra jau dabar. Jehova yra nustatęs, kiek šis laikotarpis truks, ir jam pasibaigus Šėtono valdomas pasaulis bus sunaikintas.

9. Kodėl turime laukti santvarkos galo?

⁹ Taigi kodėl mes šiandien laukiame santvarkos galo? Nes paklūstame Jėzui Kristui. Taip pat matome, kad jo duotas paskutinių dienų ženklas aiškiai pildosi. Mes jokiu būdu nesame lengvatikiai. Mūsų lūkesčiai pagrįsti tvirtais įrodymais iš Šventojo Rašto. Tad stenkimės likti budrūs ir pasirengę artėjančiam galui.

10, 11. a) Ką Jėzus sakė mokiniams apie savo atėjimo laiką? b) Kokio Jėzaus raginimo svarbu nepamiršti, jei laukti santvarkos galo tenka ilgiau nei tikėjomės? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹⁰ Kai kurie iš mūsų savo dvasinį budrumą saugome jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau bėgantys metai tenesusilpnina mūsų ryžto laukti santvarkos galo. Turime būti pasirengę tai dienai, kai Jėzus ateis įvykdyti nuosprendžio šiam pasauliui. Atminkime jo pasakytus žodžius: „Būkite akyli, nemiegokite, nes nežinote, kada skirtasis laikas ateis. Bus kaip su keliaujančiu svetur žmogumi, kuris išvykdamas iš namų davė įgaliojimus savo vergams, kiekvienam savą darbą, ir įsakė durininkui budėti. Todėl budėkite, nes nežinote, kada namų šeimininkas sugrįš – ar vakare, ar vidurnaktį, ar gaidžiams giedant, ar anksti rytą, – kad netikėtai parvykęs nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite“ (Mk 13:33–37).

¹¹ Supratę, kad Kristus sėdo į dangiškąjį sostą 1914 metais ir kad santvarkos galas dabar gali užklupti bet kuriuo momentu, tikrieji krikščionys iškart ėmė tam ruoštis. Kaip? Suaktyvino evangelizacijos veiklą. Jėzus, aišku, buvo pasakęs, kad gali ateiti ir vėliau – „gaidžiams giedant“ ar „anksti rytą“. Jei taip atsitiktų, ką turėtų daryti jo sekėjai? Jėzus ragino: „Budėkite.“ Taigi net jei laukiame jau ilgą laiką, neturėtume manyti, kad galas dar toli arba kad mūsų dienomis išvis neateis.

12. Ko Habakukas klausė Jehovos ir kaip Jehova atsakė?

¹² Prisiminkime pranašą Habakuką. Jam buvo pavesta skelbti apie būsimą Jeruzalės nuniokojimą. Tą pačią žinią ilgus metus iki jo skelbė jau ne vienas pranašas. Habakukas matė, kad blogis ir neteisybė įsigalėję kaip niekad anksčiau. Todėl meldė Jehovą pagalbos ir klausė: „Kiek ilgai dar šauksiu, Viešpatie?“ Nors Jehova jam neatskleidė, kada Jeruzalė bus nuniokota, ištikimam savo pranašui pasakė: „Jei atrodo, kad jis [regėjimas] gaišuoja, palauk“, ir iškart patikino: „Jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos.“ (Perskaityk Habakuko 1:1–4; 2:3.)

13. Kokias mintis Habakukui būtų buvę neišmintinga puoselėti ir kodėl?

¹³ Įsivaizduok: Habakukas pailsta laukti ir ima mąstyti: „Žinia apie Jeruzalės  nuniokojimą skamba jau daug metų. O kas, jeigu ta nelaimė dar toli priešaky? Sunku patikėti, kad miestą staiga kas nors imtų ir sunaikintų. Tegu tą žinią skelbia kiti.“ Jei Habakukas būtų maitinęs protą tokiomis mintimis, būtų praradęs draugystę su Jehova ir, tikėtina, pražuvęs, kai Jeruzalę galiausiai užpuolė babiloniečiai.

14. Kuo džiaugsimės, jei nepailsime laukti šios santvarkos galo?

¹⁴ Kai ši santvarka pražus ir įžengsime į naująjį pasaulį, galėsime apmąstyti, kaip tiksliai išsipildė visa, kas Dievo Žodyje buvo išpranašauta apie paskutines dienas. Jehova tada pasitikėsime dar tvirčiau, nė kiek neabejosime, kad tikrove taps ir visi kiti jo pažadai. (Perskaityk Jozuės 23:14.) Kokie būsime dėkingi Dievui, nustatančiam „laikus ir laikotarpius“, kad ragino mus nuolat turėti mintyje, jog „visų dalykų galas priartėjo“! (Apd 1:7; 1 Pt 4:7)

15, 16. Kodėl šiuo pabaigos metu skelbti gerąją naujieną mums yra pats svarbiausias užsiėmimas?

¹⁵ Mūsų organizacija, be abejo, ir toliau primins, kad būtina susitelkti į tarnystę Jehovai ir neprarasti budrumo. Tokie priminimai skirti ne vien tam, kad nenustotume skelbę žinios nuo Dievo. Jie padeda įsisąmoninti, kodėl mūsų skelbimas toks svarbus, – juk aiškiai pildosi ženklas, liudijantis apie Kristaus karaliavimą. Žinodami, kokiu lemtingu laiku gyvename, kam turime skirti savo laiką ir jėgas? Ogi pirmiausia būtina ieškoti Dievo Karalystės ir jo teisumo – uoliai dalytis su kitais gerąja žinia (Mt 6:33; Mk 13:10).

¹⁶ Viena mūsų sesė sako: „Skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, mes [...] galime padėti žmonėms išsigelbėti iš neišvengiamos mirties per artėjančią pasaulinę katastrofą.“ Ji puikiai žino, ką reiškia būti išgelbėtai, nes sykiu su vyru liko gyva, kai 1945 metais nuskendo prabangus laineris „Vilhelmas Gustlofas“ (Wilhelm Gustloff). Tai buvo viena didžiausių laivo katastrofų. Kai kurie netgi tokios nelaimės akivaizdoje gali pamiršti, kas svarbiau. Sesė prisimena vieną moterį, kuri tada aimanavo: „Ak, mano lagaminai, mano lagaminai! Mano brangenybės! Visos brangenybės liko kajutėje. Aš viską praradau...“ Bet buvo  keleivių, kurie rizikavo savo gyvybe ir iš paskutiniųjų stengėsi gelbėti žmones iš ledinės jūros. Kaip tie kilniaširdžiai keleiviai, mes irgi visomis išgalėmis turime padėti žmonėms. Niekada nepamirškime, kad evangelizacijos darbas yra pats skubiausias, ir padėkime kitiems išsigelbėti per artėjančią pasaulinę katastrofą, kol dar ne vėlu.

17. Koks yra pagrindas manyti, kad galas šiai santvarkai gali ateiti bet kurią akimirką?

¹⁷ Pasaulio įvykiai akivaizdžiai rodo, kad Biblijos pranašystės pildosi ir kad šios santvarkos galas jau ant slenksčio. Kaip rašoma Apreiškimo 17:16, „dešimt ragų“ ir „žvėris“ užpuls didžiąją Babelę – visas klaidingas religijas. Nemanykime, jog turi praeiti dar daug laiko, iki tai įvyks. Atminkime, kad imtis tokių veiksmų juos paskatins Dievas, ir jis gali tai padaryti staiga, bet kurią akimirką (Apr 17:17). Taigi pabaiga tikrai ne už kalnų. Verta įsiklausyti į Jėzaus perspėjimą: „Žiūrėkite savęs, kad jūsų širdys niekada neapsunktų nuo persivalgymo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad ta diena neužkluptų jūsų netikėtai, netaptų žabangais“ (Lk 21:34, 35; Apr 16:15). Būkime pasiryžę tarnauti Jehovai su visu budrumu ir neabejokime, kad jis laimina tuos, kurie pasitikėdami jo laukia (Iz 64:3 [64:4, Brb]).

18. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Laukdami šios pasaulio santvarkos galo, turėkime mintyje Jėzaus mokinio Judo žodžius: „Jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo ir melsdamiesi šventojoje dvasioje, išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo, vedančio į amžiną gyvenimą“ (Jud 20, 21). O iš ko matysis, kad esame įsitikinę, jog Dievo pažadėtas naujasis pasaulis jau čia pat, ir kad jo labai laukiame? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.