JEHOVA yra dosnus Dievas (Jok 1:17). Visa Jehovos kūrinija – nuo žvaigždėtų, tamsoje skendinčių dangaus platybių iki žemę dengiančio žalio kilimo – byloja apie jo dosnumą (Ps 65:13, 14 [65:12, 13, Brb]; 147:7, 8; 148:3, 4).

Vienas psalmininkas, degdamas dėkingumu savo Kūrėjui, sudėjo giesmę, kurioje aukština jo rankų darbus. Jis sako: „Giedosiu Viešpačiui, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą“ (Ps 104:33). Skaitydamas 104-ą psalmę, ko gero, pritari kiekvienam eiliuotojo žodžiui ir trokšti kaip ir jis šlovinti Kūrėją.

Jehova nori, kad sektume juo ir būtume dosnūs. Jis, be to, nurodo svarias priežastis, kodėl dera mielai duoti. Atkreipk dėmesį, kokią mintį užrašyti jis įkvėpė apaštalą Paulių: „Tiems, kurie dabartinėje santvarkoje yra turtingi, liepk nesididžiuoti ir dėti viltis ne į nepatikimus turtus, o į Dievą, – tai jis mums apsčiai visko teikia mūsų malonumui. Tegul jie daro gera, būna turtingi kilnių darbų, dosnūs, pasirengę dalytis, taip tarsi lobį pasidėdami puikų pamatą ateičiai, – idant tvirtai įsikibtų į tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:17–19).

Šventosios dvasios įkvėpimu rašydamas antrą laišką Korinto bendruomenei, Paulius pabrėžė, koks turi būti požiūris į davimą. Jis patarė: „Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9:7). Toliau apaštalas pasakė, kam naudingas dosnus aukojimas: tiek gavėjams, nes jų reikmės yra patenkinamos, tiek davėjams, nes jie turtėja dvasiškai (2 Kor 9:11–14).

Raginimą aukoti Paulius savo laiške baigia žodžiais apie didį Jehovos dosnumą: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ (2 Kor 9:15) Jehovos dovana, reikia manyti, yra visa aibė gerų dalykų, kuriuos jis teikia savo tarnams per Jėzų Kristų. Ši dovana tokia didelė, jog apsakyti žodžiais jos vertės neįmanoma.

Kaip mes galime rodyti dėkingumą už visa, ką Jehova ir jo Sūnus dėl mūsų daro ir dar padarys? Viena, tai savo laiką, jėgas ir išteklius – ar išgalime mažai ar daugiau – dosnia širdimi aukoti Jehovos šlovinimui (1 Met 22:14; 29:3–5; Lk 21:1–4).