BIBLIJA yra labiausiai paplitusi knyga per visą istoriją — visame pasaulyje išplatinta apie 4,8 milijardo jos egzempliorių. Vien tik 2007-aisiais šios knygos tiražas buvo daugiau kaip 64600000. Palyginimui: tais pačiais metais vienos iš perkamiausių grožinės literatūros knygų pirmoji laida Jungtinėse Valstijose siekė 12 milijonų egzempliorių.

Nors dabar Biblija spausdinama didžiuliais tiražais, iki mūsų dienų ji galėjo ir neišlikti. Ilgus šimtmečius šią knygą draudė, degino, o tuos, kurie imdavosi ją versti, persekiojo ir žudė. Tačiau bene didžiausią grėsmę Biblijos išlikimui kėlė ne smarkios persekiojimo bangos, o lėtas ir nesustabdomas dūlėjimas. Kodėl?

Bibliją sudaro 66 nedidelės knygos. Pirmąsias iš jų Izraelio tautos žmonės parašė daugiau kaip prieš 3000 metų. Rašytojai ir perrašinėtojai Dievo įkvėptus žodžius rašė ant dūlių medžiagų — papiruso ir odos. Kol kas nė vienos Biblijos knygos originalas nėra atrastas, tačiau rasta tūkstančiai senovinių Biblijos knygų kopijų — nedidelių ištraukų ar ilgesnių tekstų. Štai vienas Evangelijos pagal Joną ištraukos nuorašas buvo padarytas praėjus vos keliems dešimtmečiams po to, kai apaštalas Jonas šią Evangeliją parašė.

Tikrai nuostabu, kad Biblijos rankraščių yra išlikę iki šių dienų. Kodėl galima taip sakyti? Kiek tiksliai šiuolaikiniai Biblijos vertimai perteikia žinią, užrašytą senovės rašytojų?

Kad Biblija išliko, — išties nepaprasta, ypač turint omenyje, kas atsitiko su kitų tautų, gyvavusių tuo pačiu metu kaip ir Izraelis, raštais. Pavyzdžiui, pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą visai šalia izraelitų gyveno finikiečiai. Jie buvo jūrų pirkliai ir savo raštą paskleidė po visą Viduržemio jūros pakrančių regioną. Taip pat finikiečiai pelnėsi pardavinėdami graikams papirusą, kurį parsigabendavo iš Egipto. Vis dėlto, kaip rašoma žurnale National Geographic, „jų raštai, užrašyti daugiausia ant trapaus papiruso, suiro, todėl apie finikiečius žinome tik iš šališkų jų priešų pasakojimų. Ir nors finikiečiai, kiek žinoma, galėjo didžiuotis gausia literatūra, amžių glūdumoje ji visiškai išnyko“.

O kaip su senovės egiptiečių raštais? Apie hieroglifus, iškaltus arba nutapytus ant šventyklų sienų ar kur kitur, yra girdėję visi. Egiptiečiai žinomi ir tuo, kad išrado rašomąją medžiagą — papirusą. Tačiau štai ką apie egiptiečių rankraščius pasakė egiptologas K. Kičenas: „Apskaičiuota, kad 99 procentai visų tekstų, ant papiruso užrašytų maždaug nuo trečiojo tūkstantmečio prieš mūsų erą iki graikų ir romėnų laikų, sudūlėjo.“

 Kas žinoma apie romėnų tekstus, taip pat rašytus ant papiruso? Štai pavyzdys. Pasak knygos Roman Military Records on Papyrus, romėnų kareivis algą gaudavo, matyt, tris kartus per metus ir kiekvieną kartą jam išduodavo „kvitą“ — papiruso skiautę, kurioje buvo įrašyta suma. Paskaičiuota, kad per 300 metų, nuo Augusto (27 m. p. m. e.—14 m. e. m.) iki Diokletiano (284—305 m. e. m.), tokių kvitų būta 225 milijonai. Kiek jų išliko iki mūsų dienų? Aiškiai įskaitomi kol kas rasti tik du.

Kodėl tokių senovinių dokumentų ir tekstų išliko vos keletas? Todėl, kad medžiagos, ant kurių šie tekstai buvo užrašyti — papirusas, oda ir kitos, — drėgno klimato sąlygomis greitai suyra. Leidinyje The Anchor Bible Dictionary rašoma: „Klimatas turi didelę reikšmę, todėl dokumentas, užrašytas ant papiruso tuo laikmečiu [pirmasis tūkstantmetis p. m. e.], galėjo išsilaikyti tik kur nors dykumoje — oloje ar kokioje kitoje slėptuvėje.“

Iš pradžių Biblijos knygos veikiausiai buvo rašomos ant tokių pat dūlių medžiagų, ant kokių rašydavo ir finikiečiai, egiptiečiai bei romėnai. Tad kaipgi jos tekstas išliko ir dabar šios knygos tiražas didžiausias visame pasaulyje? Profesorius Džeimsas Kiugelis sako, kad daug originalo tekstų kopijų buvo padaryta „dar tada, kai Biblija nebuvo baigta rašyti“.

Ar šiuolaikiniai Biblijos vertimai tiksliai perteikia tai, kas buvo užrašyta senoviniuose rankraščiuose? Profesorius Chulijas Trebojė Barera, Negyvosios jūros ritinių tyrinėtojų grupės narys, sako: „Hebrajiškasis Biblijos tekstas mūsų dienas pasiekė beveik nepakitęs, ko negalėtume pasakyti apie klasikinę graikų ir lotynų literatūrą.“ Žymus biblistas F. Brusas aiškina: „Įrodymų, kad Naujasis Testamentas autentiškas, yra daug daugiau nei jų turima apie daugelį literatūros klasikų kūrinių, nors šių autentiškumu niekas net nedrįsta abejoti.“ Toliau jis priduria: „Jei Naująjį Testamentą sudarytų pasaulietiniai raštai, dėl jų autentiškumo abejonių veikiausiai nekiltų.“ Aišku viena, kad Biblija — nepaprasta knyga. Ar skiriate laiko skaityti ją kasdien? (1 Petro 1:24, 25)