„Dievo motinos garbinimas suklestėjo, kai [...] į bažnyčią ėmė plūsti minios pagonių. [...] Jų [pagonių, atsivertusių į krikščionybę] pamaldumas ir religinis mąstymas tūkstančius metų buvo formuojamas Didžiosios Motinos ir „dieviškosios mergelės“ kulto“ (The New Encyclopædia Britannica [1988], t. 16, p. 326—327).

„Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. [...] Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Luko 1:31-35).

Kaip suprantame iš šių Šventojo Rašto eilučių, Marija yra Dievo Sūnaus, o ne paties Dievo motina. Argi ji būtų galėjusi išnešioti Tą, kurio net ‘dangaus aukštybės negali sutalpinti’? (1 Karalių 8:27) Ir pati Marija niekada netvirtino esanti Dievo motina. Būtent mokymas apie Trejybę pasėjo abejones dėl to, kas iš tikrųjų Marija yra. Efeso susirinkimas, surengtas 431 metais, paskelbė ją Theotokos (graikiškas žodis, reiškiantis „Dievo gimdytoja“), arba „Dievo Motina“, — nuo tada Marija pradėta garbinti. Efeso (Efezo) miestas, kuriame vyko šis Bažnyčios susirinkimas, ilgus šimtmečius buvo vaisingumo deivės Artemidės garbinimo centras.

Todėl įvairias „iš dangaus nukritusios“ Artemidės statulos garbinimo apeigas, pavyzdžiui, iškilmingas eisenas, perėmė Marijos garbintojai (Apaštalų darbų 19:35). Ilgainiui krikščionybėje įsitvirtino dar vienas pagoniškas paprotys — Marijos ir kitų „šventųjų“ statulų bei atvaizdų garbinimas.

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Mato 13:53-56; Morkaus 3:31-35; Luko 11:27, 28.