Ar Biblijoje pranašaujama apie šių dienų Izraelį?
ŠIANDIEN pasaulis su nerimu stebi, kas dedasi Vidurio Rytuose. Netyla sprogimai, nesiliauja ginkluoti susirėmimai, teroristų išpuoliai. Be to, yra reali grėsmė, kad gali būti panaudotas branduolinis ginklas. Tad nenuostabu, jog visi žmonės sunerimę.
Su panašiu nerimu padėtį Vidurio Rytuose pasaulis stebėjo ir 1948-ųjų gegužę. Anuomet, prieš 62 metus, Didžiosios Britanijos mandatinės valdžios įgaliojimai kontroliuoti teritoriją, vadinamą Palestina, netrukus turėjo baigtis ir karas, rodės, neišvengiamas. Prieš metus Jungtinės Tautos buvo pritarusios, kad dalyje tos okupuotos teritorijos būtų įkurta nepriklausoma žydų valstybė. Tačiau kaimyninės arabų šalys prisiekė bet kokia kaina užkirsti tam kelią. Arabų lyga įspėjo: pasienyje nesiliaus karo veiksmai ir kraujo liejimas.
Ir štai 1948-ųjų gegužės 14-oji, penktadienis, ketvirta valanda popiet. Slenka paskutinės Didžiosios Britanijos mandatinės valdžios toje teritorijoje valandos. Tel Avivo muziejuje slaptu kvietimu susirinkusi 350 stebėtojų grupė nekantriai laukia, kada oficialiai bus paskelbta Izraelio valstybės įkūrimo deklaracija. Apsaugos knibždėte knibžda, nes priešų, trokštančių sukliudyti naujai valstybei užgimti, yra daug.
Izraelio Tautos tarybos pirmininkas Davidas Ben Gurionas perskaito „Izraelio valstybės įkūrimo deklaraciją“. Joje, be kita ko, sakoma: „Mes, Tautos tarybos nariai, atstovaujantys Izraelio žemės žydų bendruomenei [...], remdamiesi prigimtinėmis ir istorinėmis teisėmis bei Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija, šia deklaracija skelbiame žydų valstybės Izraelio žemėje įkūrimą. Ši šalis bus vadinama Izraelio Valstybe.“
Išsipildė Biblijos pranašystė?
Kai kurie evangelikų bažnyčių atstovai mano, jog šiuolaikinės Izraelio valstybės susikūrimas Izaijo 66:8.) [...] Kaip nuostabiai išsipildė reikšmingiausia dvidešimtojo amžiaus pranašystė! Tai aiškiausias ženklas visiems žmonėms, kad Izraelio Dievas vis dar gyvas.“
buvo išpranašautas Biblijoje. Pavyzdžiui, knygoje Jerusalem Countdown dvasininkas Džonas Hagis teigia: „Apie šį įsimintiną įvykį rašė pranašas Izaijas: ‘Tauta gims per dieną.’ (SkaitykiteAr tikrai Izaijo 66:8 pranašaujamas Izraelio Valstybės įkūrimas? Ar 1948-ųjų gegužės 14-ąją „išsipildė reikšmingiausia dvidešimtojo amžiaus pranašystė“? Jei šių dienų Izraelis tebėra Dievo išrinktoji tauta ir jeigu jai iki šiol pildosi Biblijos pranašystės, be jokios abejonės, tai turėtų dominti kiekvieną Biblijos tyrinėtoją.
Izaijo pranašystė skelbia: „Kas girdėjo tokį dalyką? Kas regėjo ką nors panašaus? Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną arba tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Sionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus!“ (Izaijo 66:8). Ši pranašiška eilutė aiškiai nusako staigų tautos gimimą, lyg per vieną dieną. Kaip tai įmanoma? Tolesnėje eilutėje rašoma: „‘Argi aš atvesiu motiną ligi gimdymo skausmų ir neleisiu kūdikiui gimti?’ — sako Viešpats. ‘Arba, leidęs pradėti, užversiu įsčias?’ — sako tavo Dievas.“ Jehova nepalieka abejonių: tauta staiga gims jo dėka.
Šiandien Izraelis yra demokratiškai valdoma šalis ir oficialiai Dievo vadovavimo niekur nepripažįsta. O ar 1948 metais izraeliečiai pripažino Dievą Jehovą savos valstybės įkūrėju? Ne. Nepriklausomybės deklaracijos originale Dievo vardas neminimas; apskritai, ten nėra nė žodžio „Dievas“. Knygoje Great Moments in Jewish History apie galutinį deklaracijos tekstą rašoma taip: „Dar pirmą valandą popiet Tautos tarybos nariai niekaip negalėjo sutarti, kaip turi skambėti valstybės įkūrimo deklaracija [...]. Religingi žydai norėjo, kad būtų paminėtas „Izraelio Dievas“. Pasaulietiškų pažiūrų atstovai tam prieštaravo. Ieškodamas kompromiso, Ben Gurionas nusprendė žodį „Dievas“ pakeisti „Uola“.“
Kaip anuomet, taip iki pat šiolei Izraelis teisę turėti savo valstybę grindžia Jungtinių Tautų rezoliucija ir tuo, kas vadinama prigimtinėmis bei istorinėmis žydų tautos teisėmis. Ar protinga manyti, kad Biblijos Dievas padarytų nuostabiausią dvidešimtojo amžiaus stebuklą tautai, kuri nė nemano atiduoti jam garbės?
Ar šiuolaikinis valstybės atgimimas lygintinas su buvusiu praeityje?
Pasaulietiškas šių laikų Izraelio požiūris nė nelygintinas su ta nuostata, kuri tautoje vyravo 537 m. p. m. e. Tada Izraelio tauta iš tikro atgimė lyg per dieną. Iki tol septyniasdešimt metų kraštas buvo nuniokotas, o gyventojai ištremti į Babiloną. Tačiau 537 m. p. m. e. ėmė nuostabiai pildytis pranašiški Izaijo 66:8 žodžiai: Babilono užkariautojas Persijos valdovas Kyras Didysis leido žydams grįžti į gimtąjį kraštą (Ezros 1:2).
Kyras pats pripažino, kad tai įvyko Jehovos dėka. O į Jeruzalę žydai grįžo tam, kad atkurtų teisingą garbinimą bei atstatytų Jehovos šventyklą. Šių laikų Izraelis niekuomet nepareiškė turintis panašių norų ar ketinimų.
Vis dar išrinktoji Dievo tauta?
33 m. e. m. žydų tauta atmetė Jehovos Sūnų, Mesiją, todėl prarado teisę vadintis Dievo išrinktąja tauta. Pats Mesijas apie tai sakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti [...]. Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:37, 38). Šie Jėzaus žodžiai išsipildė 70 m. e. m., kai romėnų legionai sugriovė Jeruzalę bei šventyklą, išžudė kunigus. Tačiau ar Dievas atsisakė tikslo turėti ypatingą ‘nuosavybę, brangesnę už visas kitas tautas, kunigišką karalystę ir šventą tautą’? (Išėjimo 19:5, 6)
Į šį klausimą atsakė apaštalas Petras, kuris pats buvo žydas. Savo laiške krikščionims — tiek žydams, tiek kitataučiams — jis rašė: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis [...]. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Petro 2:7-10).
Krikščionys, kuriuos Dievas išsirinko per savo šventąją dvasią, yra dvasinė jo tauta, ir nesvarbu, kokia jų kilmė, kur gyvena. Apaštalas Paulius tai paaiškino tokiais žodžiais: „Nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas, taip pat ir Dievo Izraeliui!“ (Galatams 6:15, 16).
Šiandien Izraelio Valstybės pilietybę gali gauti kiekvienas žydas arba asmuo, atsivertęs į judaizmą, tačiau teisė priklausyti Biblijoje minimam „Dievo Izraeliui“ suteikiama tik tiems, kas yra „klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju“ (1 Petro 1:1, 2). Kalbėdamas apie „Dievo Izraelio“ narius, kitaip sakant, žydus dvasine prasme, apaštalas Paulius paaiškino: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo“ (Romiečiams 2:28, 29).
Ši Biblijos ištrauka padeda mums suprasti kitus daug diskusijų keliančius Pauliaus žodžius. Laiške romiečiams žydų tautybės žmones, netikinčius Jėzaus, jis prilygina alyvmedžio šakelėms, kurios buvo nulaužtos, kad būtų įskiepytos laukinės šakelės, tai yra pagonys (Romiečiams 11:17-21). Palyginimo pabaigoje priduriama: „Dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada [„ir taip“, Jr] bus išgelbėtas visas Izraelis“ (Romiečiams 11:25, 26). Ar šiais žodžiais Paulius pranašavo apie masinį žydų atsivertimą į krikščionybę? Akivaizdu, jog toks atsivertimas neįvyko.
Paminėdamas „visą Izraelį“, Paulius turėjo omenyje visą dvasinį Izraelį — krikščionis, kuriuos per savo šventąją dvasią išsirinko pats Dievas. Pasak apaštalo, žydų atsisakymas priimti Mesiją nesukliudys Dievui turėti dvasinį alyvmedį, gausų vaisingų šakelių. Šis Pauliaus vaizdingas paaiškinimas derinasi su vienu Jėzaus palyginimu. Jame Jėzus prilygina save vynmedžiui, kurio nederlingos šakelės bus išgenėtos. „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas — ūkininkas, — sakė Jėzus. — Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jono 15:1, 2).
Taigi Biblijoje išpranašautas ne šiuolaikinės Izraelio valstybės įkūrimas, o dvasinio Izraelio gimimas. Jei rasite šią dvasinę tautą ir prisidėsite prie jos, būsite laiminamas amžinai (Pradžios 22:15-18; Galatams 3:8, 9).