Koks buvo Jėzaus požiūris į politiką?

EVANGELIJŲ rašytojai savo pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimą yra paminėję keletą epizodų, kai jis susidūrė su spaudimu įsitraukti į politiką. Štai netrukus po to, kai būdamas maždaug trisdešimties Jėzus pasikrikštijo, Velnias jam pasiūlė tapti pasaulio valdovu. Praėjus kuriam laikui po šio įvykio žmonių minia norėjo padaryti Jėzų karaliumi. Dar vėliau žmonės mėgino paskatinti jį tapti politiniu aktyvistu. Kaip Jėzus į visa tai reagavo? Pažvelkime į tuos atvejus įdėmiau.

Pasaulio valdovas. Iš evangelijų sužinome, kad Velnias pasiūlė Jėzui valdyti „visas pasaulio karalystes“. Tik pagalvokite, kiek gera Jėzus būtų galėjęs nuveikti vargstančios žmonijos labui, jei savo rankose būtų turėjęs viso pasaulio valdžią! Koks gi politinių idealų turintis žmogus, kuris nuoširdžiai trokšta pagerinti visuomenės gyvenimą, atsisakytų tokio pasiūlymo? Bet Jėzus atsisakė (Mato 4:8-11). Jėzui žmonijos gerovė tikrai rūpėjo, vadinasi, buvo rimtas pagrindas, kodėl tokį Šėtono siūlymą jis atmetė.

Karalius. Daugelis Jėzaus amžininkų troško tokio vadovo, kuris išspręstų jų ekonomines ir politines problemas. Žmonės, sužavėti Jėzaus gabumų, norėjo jį įtraukti į politinę veiklą. Kokia buvo Jėzaus reakcija? Evangelistas Jonas rašo: „Žinodamas, jog jie ketina atėję pagriebti jį ir paskelbti karaliumi, Jėzus vėl pasitraukė vienui vienas į kalną“ (Jono 6:10-15). Akivaizdu, jis nesileido įveliamas į politiką.

Politinis aktyvistas. Atkreipkime dėmesį į tai, kas atsitiko keletą dienų prieš Jėzaus mirtį. Fariziejų mokiniai, norėję nepriklausomybės nuo Romos imperijos, drauge su erodininkais, Romai palankios politinės partijos nariais, atėjo pas Jėzų. Jie ketino priversti jį užimti tam tikrą poziciją politiniu klausimu. Jėzaus jie paklausė, ar žydams privalu mokėti Romos uždėtą mokestį.

 Morkus užrašė štai tokį Jėzaus atsakymą: „‘Kodėl mane mėginate? Atneškite man pažiūrėti denarą.’ Jie atnešė. Jėzus jų paklausė: ‘Kieno čia atvaizdas ir įrašas?’ Tie atsakė jam: ‘Cezario.’ Tada Jėzus pasakė: ‘Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo — Dievui’“ (Morkaus 12:13-17). Komentuojant priežastį, kodėl Jėzus atsakė būtent taip, knygoje Church and State—The Story of Two Kingdoms (Bažnyčia ir valstybė — dviejų karalysčių istorija) daroma išvada: „Jis nesiėmė politinio mesijo vaidmens ir nubrėžė aiškią ribą tarp to, kas atiduotina Cezariui, o kas — Dievui.“

Jėzus tikrai nebuvo abejingas skurdui, korupcijai, neteisybei ir panašioms visuomenės problemoms. Biblijoje net rašoma, kad jį labai graudino apgailėtina žmonių padėtis (Morkaus 6:33, 34). Vis dėlto Jėzus nepradėjo politinės kampanijos, kad išvaduotų pasaulį nuo neteisybės, nors kai kurie ir bandė žūtbūt jį įtraukti į ginčus dėl prieštaringų to laikmečio politinių klausimų.

Iš šių atvejų aiškiai matyti, kad Jėzus politinėje veikloje dalyvauti atsisakė. O kas pasakytina apie šių dienų krikščionis? Kaip šiuo klausimu derėtų elgtis jiems?