Nuo pat mažumės labai mylėjau gamtą. Su šeima dažnai iškylaudavome gražiuose miškuose, prie skaidrių ežerų, kurie supo mano gimtąjį miestą Juveskiulę centrinėje Suomijoje. Taip pat labai mylėjau gyvūnus. Pamatęs kokį šuniuką ar kačiuką, negalėdavau susilaikyti nepaglostęs. Užaugęs ėmiau vis labiau piktintis tuo, kad žmonės skriaudžia gyvūnus. Todėl įstojau į gyvūnų teisių gynėjų organizaciją. Ten sutikau daug bendraminčių.

Aktyviai kovojome už gyvūnų teises. Rengdavome demonstracijas, informacines kampanijas, protestuodami prieš prekybą kailiais ir bandymus su gyvūnais. Net įsteigėme naują gyvūnų teisių apsaugos organizaciją. Kadangi savo tikslų siekdavome kraštutinėmis priemonėmis, dažnai turėdavome nemalonumų su teisėsauga. Kelis kartus buvau suimtas ir stojau prieš teismą.

Ramybės man nedavė ir daugybė kitų pasaulio problemų. Todėl ilgainiui prisidėjau prie įvairių pilietinių organizacijų, tarp jų Amnesty International ir Greenpeace. Darbui šiose organizacijose skirdavau visas jėgas. Gyniau vargšus, alkstančius ir kitus gyvenimo nuskriaustuosius.

Tačiau laikui bėgant ėmiau suvokti, kad pasaulio nepakeisiu. Nors toms organizacijoms kartais pavykdavo išsikovoti tam tikrų mažų pergalių, didžiosios pasaulio problemos, regis, tik didėjo. Man susidarė įspūdis, kad visą žemę prarijo kažkokios blogio jėgos, bet niekam tai nė motais. Atrodė, visos mano pastangos — perniek.

Prislėgtas dėl tokio bejėgiškumo pradėjau mąstyti apie Dievą ir Bibliją. Seniau kurį laiką studijavau Bibliją padedamas Jehovos liudytojų. Nors man patiko liudytojų malonus  elgesys ir dėmesingumas, anuomet dar nebuvau pasiruošęs gyvenime ką nors keisti. Tačiau šįkart jau buvo kitaip.

Išsitraukiau Bibliją ir ėmiau skaityti. Ji buvo kaip balzamas mano žaizdoms. Radau daug eilučių, kuriose mokoma gyvūnų neskriausti. Pavyzdžiui, Patarlių 12:10 sakoma: „Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais.“ Taip pat suvokiau, kad Dievas dėl pasaulio vargų nekaltas. Priešingai. Viskas blogėja todėl, kad žmonės nenori jo klausyti. Ypač širdį palietė Jehovos meilė ir didi kantrybė (Psalmyno 103:8-14).

Maždaug tuo metu perskaičiau apie galimybę užsisakyti knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija? Išsiunčiau užsakymą. Visai netrukus mane aplankė du Jehovos liudytojai ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Mielai sutikau. Taip pat pradėjau lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Šitaip mano širdyje ėmė augti meilė Biblijos tiesai.

Dievo Žodis suteikė man jėgų daug ką gyvenime pakeisti. Mečiau rūkyti, nebeleidau sau pasigerti, susitvarkiau išvaizdą, ėmiau vengti nešvankios kalbos. Pakeičiau požiūrį į pasaulietines valdžias (Romiečiams 13:1). Taip pat atsisakiau amoralios gyvensenos, nors iki tol šioje srityje buvau labai liberalus.

Sunkiausia buvo išsiugdyti teisingą požiūrį į pilietinių judėjimų organizacijas. Tam prireikė nemažai laiko. Iš pradžių galvojau, kad palikdamas jų gretas būsiu išdavikas. Tačiau galų gale įsitikinau, kad vienintelė tikroji žmonijos viltis yra Dievo Karalystė. Tada nusprendžiau visas jėgas skirti šiai Karalystei remti ir skelbti apie ją kitiems (Mato 6:33).

Kai buvau socialinis aktyvistas, žmones vertinau labai kategoriškai: skirsčiau tik į gerus ir blogus. Su pastaraisiais buvau nusiteikęs rimtai kovoti. Bet Biblija padėjo man išrauti iš širdies neapykantą. Dabar esu krikščionis ir stengiuosi puoselėti meilę visiems žmonėms (Mato 5:44). Tokią meilę, pavyzdžiui, rodau pranešdamas kitiems gerą žinią apie Dievo Karalystę. Labai džiaugiuosi matydamas, kaip šis savanoriškai atliekamas darbas padeda žmonėms gyventi santarvėje, būti laimingiems ir įgyti tikrą viltį.

Dabar jaučiu vidinę ramybę, nes visiškai pasitikiu Jehova. Neabejoju, kad Kūrėjas neleis amžinai kankintis nei gyvūnams, nei žmonėms ir neduos sunaikinti mūsų gražios planetos. Jo įkurta Karalystė netrukus atitaisys visą žemei padarytą žalą (Izaijo 11:1-9). Kaip gera, kad ne tik žinau apie šiuos nuostabius dalykus, bet galiu padėti ir kitiems jais įtikėti. Pasaulio pakeisti nebesiekiu.