Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU | JUOZAPAS

„Kaip galėčiau taip nedorai pasielgti?“

„Kaip galėčiau taip nedorai pasielgti?“

JUOZAPAS įkvepia karšto oro, prisotinto drėgmės, žydinčių lotosų ir kitų vandens augalų aromato. Jis čia atkeliavo su pirklių karavanu ir jau pasiekė žemumas Nilo deltoje. Tik įsivaizduokite vyrus su kupranugariais, žingsniuojančius vorele palei upę nuo vieno Egipto miesto iki kito. Kartais išgąsdintas pakyla koks pakrantėje braidžiojantis gandras ar ibisas. Juozapas vėl prisimena už šimtų mylių likusius savo namus vėjo gairinamose Hebrono aukštikalnėse; čia gi viskas atrodo kitaip.

Datulių ir figmedžių viršūnėse spygauja beždžionės. Juozapui praeivių kalba suprantama ne ką labiau nei tų beždžionių. Jis tikriausiai bando atrasti bent vieną kitą pažįstamą žodį ar frazę ir, reikia manyti, noriai visko mokosi, nes žino, kad gimtųjų kraštų veikiausiai nebepamatys.

Juozapas tuomet buvo kokių 17 ar 18 metų, bet sunkumai, kokius patyrė, būtų pakirtę ryžtą net ne vienam suaugusiam vyrui. Jo broliai, graužiami pavydo, kad yra tėvo numylėtinis, vos jo nenužudė. Galiausiai pardavė pirkliams (Pradžios 37:2, 5, 18-28). Dabar, po kelių savaičių varginančios kelionės, artėjant prie didmiesčio, pirklių nuotaika taisosi, mat, pardavę Juozapą ir kitas vertingas prekes, jie ketina gerai pasipelnyti. Kaip šis jaunuolis nepasiduoda nevilčiai ir nepalūžta dvasia? Ir kaip mes galime atlaikyti gyvenimo audras bei nesėkmes, kad tai nepakirstų mūsų tikėjimo? Iš Juozapo galime daug ko pasimokyti.

„VIEŠPATS BUVO SU JUOZAPU“

„Kai Juozapas izmaelitų buvo nuvestas į Egiptą, iš ten jį nupirko Potifaras — egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas“ (Pradžios 39:1). Šiais keliais žodžiais Biblijos pasakojimas padeda suprasti Juozapo pažeminimą, nes buvo perparduotas. Jis buvo tik prekė! Galime įsivaizduoti jaunuolį, sekantį paskui savo naująjį šeimininką, egiptietį sargybos viršininką, kai šis judriomis miesto gatvėmis pro prekyvietes vedasi vergą namo.

Namo! Tos vietos Juozapas niekada nebūtų pavadinęs savo namais. Jis augo klajoklių šeimoje, kuri gyveno palapinėse, nes su avių kaimenėmis dažnai keldavosi iš vietos į vietą. Čia tokie turtuoliai kaip Potifaras gyveno prabangiuose šviesiomis spalvomis dažytuose namuose. Kaip tvirtina archeologai, senovės egiptiečiai turėjo vešlius aptvertus sodus, kurių medžiai teikdavo pavėsį, o jaukiuose tvenkiniuose augdavo papirusai, lotosai bei kiti vandens augalai. Kai kurie namai stovėdavo atokiau nuo gatvės, medžių paunksmėje. Statinys dažnai būdavo su veranda, į kurią išėjęs galėjai mėgautis švelniu vėjeliu. Per didžiulius langus į vidų patekdavo daug šviežio oro. Kambarių būdavo daug, tarp jų — erdvus valgomasis ir gyvenamosios patalpos tarnams.

 Ar tokia prabanga Juozapui darė įspūdį? Mažai tikėtina. Veikiausiai jis dar aštriau pajuto, koks yra vienišas. Juk visa — egiptiečių kalba, apranga, išvaizda, o dar labiau religija — buvo svetima. Jie garbino begalę dievų, praktikavo magiją bei okultizmą, liguistai žavėjosi mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu. Tačiau Juozapą palaikė viena. Biblijoje sakoma: „Viešpats buvo su Juozapu“ (Pradžios 39:2). Nė kiek neabejojame, kad jaunuolis savo širdį išliejo Dievui. Kokie įsimintini Biblijos žodžiai: „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi“ (Psalmyno 145:18). Kaip dar Juozapas galėjo artintis prie Dievo?

Jis nepasidavė nevilčiai ir stengėsi kuo geriau atlikti jam pavestą darbą. Taip visa šlovė teko Jehovai, o Juozapas greit pelnė naujojo šeimininko palankumą. Potifaras matė, kad jaunuolį laimina Jehova, Juozapo tautos Dievas, ir tai, be abejo, prisidėjo prie egiptiečio namų klestėjimo. Potifaras šį vergą vertino vis labiau ir galiausiai į jo rankas patikėjo visus savo namus (Pradžios 39:3-6).

Juozapas — puikus pavyzdys jaunuoliams, kurie tarnauja Dievui šiais laikais. Pavyzdžiui, mokykloje kai kada jie gali pasijusti pašaliečiai, nepritampantys prie kitų, juk pasaulis žavisi okultizmu, ir daugelis neturi ateities vilties. Jei nelengva ir jums, prisiminkite, kad Jehova nepasikeitė (Jokūbo 1:17). Jis tebėra su tais, kurie jam ištikimi ir nuoširdžiai stengiasi laikytis jo kelių. Tokius žmones Dievas dosniai laimina, taigi palaimins ir jus.

Toliau Biblijoje pasakojama apie Juozapą, kai šis jau buvo suaugęs. Jaunuolis tapo vyru, „dailiai nuaugusiu ir gražiu“. Tie žodžiai — tarsi užuomina, kad artėjo bėda, nes fizinis grožis dažnai patraukia nepageidaujamą ir netinkamą aplinkinių dėmesį.

Potifaro žmona atkreipė dėmesį į dorą jaunuolį, vardu Juozapas

„JIS NESUTIKO SU JA SUGULTI“

Juozapas vertino ištikimybę, Potifaro žmona — ne. Biblijoje rašoma: „Valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: ‘Sugulk su manimi’“ (Pradžios 39:7, Brb). Ar Juozapas pasidavė šios pagonės įžūliems gundymams? Biblijoje nerašoma, kad jo nekamavo aistros, būdingos jauniems vyrams, ar kad ta išlepinta įtakingo rūmų pareigūno žmona buvo fiziškai nepatraukli. Ar Juozapas neėmė samprotauti, kad šeimininkas niekada to nesužinos,  arba gundytis materialine nauda, kurios būtų galėjęs turėti iš tų amoralių santykių?

Tiesa, negalime žinoti, ką tuo momentu Juozapas mąstė. Tačiau akivaizdu, kas buvo jo širdyje. Jis šeimininkei atsakė: „Man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi. Šiuose namuose jis ne viršesnis už mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu jo žmona. Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ (Pradžios 39:8, 9) Tik įsivaizduokite jaunuolį, nuoširdžiai tariantį tokius žodžius. Jį žeidė net mintis, ką ši moteris jam siūlo. Kodėl?

Kaip Juozapas ir sakė, šeimininkas juo pasitikėjo ir buvo jam patikėjęs viską, išskyrus žmoną. Kaip Juozapas galėjo jį išduoti? Jam buvo pasibjaurėtina net tokia mintis. Bet dar svarbiau — šitaip pasielgdamas būtų nusikaltęs Dievui. Apie Jehovos požiūrį į santuoką ir ištikimybę Juozapas daug žinojo iš savo tėvų. Jehova įkūrė santuoką kaip instituciją ir savo požiūrį į tai išdėstė labai aiškiai — vyras ir žmona glausis vienas prie kito ir „taps vienu kūnu“ (Pradžios 2:24). Kas bando nutraukti tokius saitus, rizikuoja užsitraukti Dievo rūstybę. Jehova buvo griežtai perspėjęs tuos, kurie kėsinosi į Abraomo žmoną, Juozapo prosenelę, ir Izaoko žmoną, Juozapo senelę (Pradžios 20:1-3; 26:7-11). Juozapas buvo gerai išmokęs šią pamoką ir pasiryžęs tų principų laikytis.

Potifaro žmonai tai nepatiko. Kodėl? Tik įsivaizduokite — šis niekingas vergas ją atstūmė, jos siūlymą pavadindamas nedoru poelgiu! Ji provokavo Juozapą ir toliau. Tikriausiai tai be galo žeidė moters tuštybę ir savimeilę, todėl ji darė viską, kad Juozapą palaužtų, ir parodė tokią dvasią kaip Šėtonas, kuris gundė Jėzų. Nors Šėtono pastangos irgi nuėjo perniek, užuot atsisakęs savo užmačių, jis atsitraukė „iki kitos progos“ (Luko 4:13). Todėl Dievui ištikimi žmonės turi būti tvirti ir ryžtingi. Juozapas toks ir buvo. Nors gundymai tęsėsi „diena po dienos“, jis nepasidavė. Biblijoje skaitome: „Jis nesutiko su ja sugulti“ (Pradžios 39:10). Tačiau Potifaro žmona buvo atkakli suvedžiotoja.

Ji nutaikė momentą, kai namuose nebuvo nė vieno tarno. Mat žinojo, kad Juozapas čia turės atlikti kai kuriuos darbus. Vos šiam atėjus, spąstai užsidarė. Pagriebusi jį už drabužio, moteris maldavo paskutinį kartą: „Sugulk su manimi!“ Juozapas reagavo žaibiškai. Išsivadavęs iš jos rankų, šoko atatupstas, — bet ji griebė jį už drabužio. Juozapas išsinėrė iš apdaro, kuris taip ir liko gašlūnės rankose, ir pabėgo (Pradžios 39:11, 12).

Prisiminkime Dievo įkvėptą apaštalo Pauliaus patarimą: „Bėkite nuo ištvirkavimo!“ (1 Korintiečiams 6:18) Kokį puikų pavyzdį Juozapas parodė tikriesiems krikščionims! Kartais esame priversti palaikyti ryšį su tais, kurie nepaiso Dievo nustatytų dorovės normų, tačiau tai nereiškia, kad turime perimti jų požiūrį. Tokios įtakos būtina šalintis bet kokia kaina.

Juozapui už savo sprendimą teko brangiai sumokėti. Potifaro žmona troško keršto. Ji tuoj pat ėmė šaukti, kviesdama kitus tarnus. Moteris pareiškė, kad Juozapas pasikėsino ją išprievartauti, o jai pradėjus klykti, paspruko. Šeimininkė turėjo įkaltį — Juozapo drabužį — ir laukė sugrįžtant vyro. Kai Potifaras parėjo namo, žmona pakartojo tą patį melą, apkaltindama jį, kad priėmė tą svetimšalį į namus. Kaip Potifaras reagavo? „Šeimininkas užsidegė pykčiu“, suėmė Juozapą ir įmetė į kalėjimą (Pradžios 39:13-20).

„JO KOJOS BUVO SUPANČIOTOS“

Kokie tais laikais buvo egiptiečių kalėjimai, žinome nedaug. Archeologai yra radę jų griuvėsių, primenančių įtvirtinimus su kameromis ir tuneliais. Tą vietą Juozapas pavadino duobe. Galima numanyti, jog tai — belangė, iš kur ištrūkti nebuvo jokios vilties (Pradžios 40:15). Psalmyne rašoma, kad Juozapas buvo kankinamas:  „Jo kojos buvo supančiotos, ant kaklo užkarta grandinė“ (Psalmyno 105:17, 18). Kartais egiptiečiai kaliniams grandinėmis surakindavo rankas už nugaros per alkūnes arba uždėdavo geležinį antkaklį. Kaip Juozapui turėjo būti skaudu, kad taip kenčia būdamas nekaltas.

Negana to, kančios truko ilgą laiką. Biblijoje pasakojama, kad Juozapas liko kalėjime ir toje baisioje vietoje praleido ne vienerius metus, nežinodamas, ar kada atgaus laisvę. * Kas padėjo jaunam vyrui nepulti į neviltį, kai įkalinimas užsitęsė iki savaičių, paskui — mėnesių?

Biblijos pasakojime randame įtikinamą atsakymą: „Viešpats buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę“ (Pradžios 39:21). Nei kalėjimo sienos, nei grandinės, nei niūrūs požemiai negali sukliudyti Jehovai rodyti savo tarnams ištikimą meilę (Romiečiams 8:38, 39). Nesunku įsivaizduoti Juozapą, maldoje savo širdgėlą liejantį dangiškajam Tėvui ir pajuntantį ramybę, kurią gali suteikti tik „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3, 4; Filipiečiams 4:6, 7). Ką dar Jehova padarė dėl Juozapo? Pasakojime rašoma, kad jis nuteikė „kalėjimo viršininką maloniai su [Juozapu] elgtis“.

Kaliniams, matyt, būdavo duodama darbo, ir Juozapas savo elgesiu vėl teikė šlovę Jehovai. Jis uoliai atlikdavo kiekvieną jam skirtą užduotį, o visa kita palikdavo Jehovos valiai. Dievo padedamas, Juozapas pelnė pasitikėjimą ir pagarbą, kokią turėjo Potifaro namuose. Biblijoje rašoma: „Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime buvusius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta. Kadangi Viešpats buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, Viešpats laimino sėkme“ (Pradžios 39:22, 23). Kokia paguoda Juozapui buvo žinoti, kad Jehova juo rūpinasi!

Kalėjime Juozapas stropiai dirbo ir Jehova jį laimino

Gyvenime kartais patiriame didelių nemalonumų, susiduriame su baisia neteisybe, tačiau galime mokytis iš Juozapo pavyzdžio. Jei maldoje artinamės prie Jehovos, liekame ištikimi jo principams ir iš širdies darome tai, kas teisinga jo akyse, jis visada mus laimins. Štai Juozapui Jehova buvo priruošęs nuostabių dalykų, bet apie tai kitame straipsnyje.

^ pstr. 23 Sprendžiant iš to, kas rašoma Biblijoje, į Potifaro namus Juozapas pateko būdamas 17 ar 18 metų ir ten išbuvo mažiausiai kelerius metus, nes suaugo. Kai išėjo iš kalėjimo, jau buvo trisdešimties (Pradžios 37:2; 39:6; 41:46).