APIE ką pirmiausia pagalvojate pamatęs krūvą šiukšlių? Veikiausiai toks vaizdas asocijuojasi su atliekomis ir nemaloniais kvapais. Vargu ar tikėtumėtės ten rasti ką nors vertingo, juo labiau — lobį.

Tačiau prieš šimtą metų kai kas tikrai neįkainojamo ir buvo atrasta tokioje vietoje — šiukšlyne. Tiesa, tai nebuvo koks brangakmenis ar taurusis metalas, bet kai kas ne mažiau vertingo. Kas tai buvo? Kodėl šis radinys toks svarbus šiais laikais?

XX amžiaus pradžioje Oksfordo universiteto mokslininkai Bernardas Grenfelas (Bernard P. Grenfell) ir Artūras Hantas (Arthur S. Hunt) lankėsi Egipte. Ten, sąvartyne netoli Nilo slėnio, rado nemažai papiruso skiaučių. Vėliau, 1920 metais, kai šiedu kolegos katalogavo radinius, Grenfelas gavo dar keletą papiruso skiaučių, atkastų Egipte. Jos tapo Džono Railendo bibliotekos Mančesteryje (Anglija) nuosavybe. Deja, dar neužbaigę kataloguoti radinių, abu mokslininkai mirė.

Darbą tęsė kitas Oksfordo universiteto mokslininkas Kolinas Robertsas (Colin H. Roberts). Rūšiuodamas senovinių dokumentų fragmentus, jis atkreipė dėmesį į 9 ir 6 centimetrų dydžio papiruso gabalėlį. Jo nuostabai, rankraščio graikų kalba tekstas pasirodė pažįstamas. Vienoje pusėje buvo Evangelijos pagal Joną 18 skyriaus 31—33 eilutės, kitoje — 37 ir 38 eilučių dalys. Mokslininkas suprato, kad rankose laiko neįkainojamą vertybę.

Robertsas įtarė, jog papirusas labai senas. Bet kokio jis amžiaus? Kad tai išsiaiškintų, rankraštį palygino su kitais jau datuotais senoviniais rankraščiais. Toks metodas vadinamas paleografija. * Tačiau šitaip amžių galima nustatyti tik apytikriai. O mokslininkas norėjo didesnio tikslumo. Todėl nufotografavęs fragmentą, kopijas išsiuntė trims papirusų žinovams ir paprašė nustatyti radinio amžių. Kokia buvo jų išvada?

Ištyrinėję rašmenų stilių ir kaligrafiją, visi trys specialistai priėjo prie vieningos nuomonės, kad tekstas parašytas II amžiaus pirmoje pusėje — praėjus vos keliems dešimtmečiams po apaštalo Jono mirties. Kadangi paleografija nėra labai tikslus datavimo metodas, kai kas iš mokslininkų galėtų manyti, jog tekstas parašytas kad ir antro amžiaus pabaigoje. Vis dėlto ši mažytė papiruso skiautelė buvo — ir tebėra — seniausias iki šiol rastas Krikščionių graikiškųjų raštų fragmentas.

Kuo ši Evangelijos pagal Joną ištrauka tiems, kas brangina Bibliją, tokia svarbi šiandien? Yra bent dvi priežastys. Viena, to fragmento formatas šiek tiek padeda suprasti, kaip pirmieji krikščionys vertino šventuosius raštus.

 II amžiuje tekstai būdavo užrašomi ritiniuose arba kodeksuose. Ritiniai būdavo sudaryti iš papiruso arba pergamento lakštų, suklijuotų arba susiūtų į ilgą juostą. Prireikus ją buvo galima suvynioti ar išvynioti. Dažniausiai tekstas būdavo tik ant vienos pusės.

Tačiau Robertso atrasta skiautė buvo prirašyta iš abiejų pusių. Todėl reikia manyti, kad ji išplėšta iš kodekso, o ne iš ritinio. Kodeksą sudarydavo pergamento arba papiruso lapai, susiūti ir perlenkti pusiau. Taigi kodeksas — šiuolaikinės knygos prototipas.

Kuo kodeksas pranašesnis už ritinį? Pirmieji krikščionys buvo evangelizuotojai (Mato 24:14; 28:19, 20). Jie skelbdavo Biblijos žinią visur, kur tik sutikdavo žmonių: turgavietėse, gatvėse, vaikščiodami po namus (Apaštalų darbų 5:42; 17:17; 20:20). Todėl turėti kompaktiškai surištus šventuosius raštus buvo daug praktiškiau.

Be to, iš kodekso buvo lengviau pasidaryti šventųjų raštų kopijas. Jas darydavosi tiek bendruomenės, tiek atskiri asmenys. Todėl evangelijos buvo nuolat perrašinėjamos, ir tai, be abejo, prisidėjo prie spartaus krikščionių bendruomenių augimo.

Kita priežastis, kodėl Railendo fragmentas reikšmingas ir šiandien, — iš jo akivaizdu, kaip tiksliai Biblijos tekstas būdavo perrašomas. Nors atrastame Evangelijos pagal Joną fragmente buvo vos kelios eilutės, jų turinys beveik nesiskiria nuo to, ką skaitome savo Biblijoje. Tai aiškus įrodymas, jog Biblijos turinys liko nepakitęs, nors ji ir buvo daug kartų perrašinėjama.

Aišku, Railendo fragmentas su eilutėmis iš Evangelijos pagal Joną tėra vienas iš tūkstančių fragmentų bei rankraščių, patvirtinančių, kad Biblijos tekstas nebuvo iškraipytas. Knygoje The Bible as History Verneris Keleris (Werner Keller) padarė tokią išvadą: „Šitie seni [rankraščiai] — patikimiausias atsakas visiems, kas abejoja mūsų laikais leidžiamos Biblijos autentiškumu.“

Suprantama, krikščionių tikėjimo pagrindas nėra archeologiniai radiniai. Mes tikime, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Vis dėlto kaip sustiprėja tikėjimas, kai tokie neįkainojami istoriniai šaltiniai patvirtina tai, kas rašoma pačioje Biblijoje: „Jehovos žodis išlieka amžinai“ (1 Petro 1:25).