„Kai mūsų šalyje prasidėjo infliacija, maisto produktai pabrango ir jų ėmė trūkti, – pasakoja Polas, kurio šeimoje auga du vaikai. – Eilėse stovėdavome valandų valandas, bet dažnai produktai baigdavosi anksčiau, nei prieidavo mūsų eilė. Iš bado žmonės sulyso ir taip išseko, jog net alpdavo gatvėse. Būtiniausių maisto prekių kainos pašoko iki milijonų, o vėliau net milijardų Zimbabvės dolerių. Galiausiai vietos valiuta visai nuvertėjo. Praradau visas santaupas banke, draudimą ir pensiją.“

Polas suvokė: kad šeima išgyventų, jis turi būti praktiškas ir įžvalgus (Patarlių 3:21). „Nors esu elektrikas, imdavausi bet kokio darbo kad ir už mažiausią užmokestį, – pasakoja jis. – Kai kas atsilygindavo maistu ar kokiais daiktais. Pavyzdžiui, jei gaudavau keturis gabalėlius muilo, du sunaudodavome, kitus du parduodavau. Ilgainiui taip įsigijau 40 viščiukų. Kai jie užaugo, pardaviau ir nusipirkau dar 300. Po kurio laiko 50 viščiukų išmainiau į du maišus (po 50 kg) kukurūzų miltų. Jais ilgą laiką maitinosi ne tik mano, bet ir dar kelios šeimos.“

Be to, Polas suprato, kad išmintingiausia, ką žmogus gali daryti, – pasitikėti Dievu. Kai laikomės Dievo priesakų, jis mums padeda. Turėdamas omenyje mūsų kasdienius poreikius, Jėzus kalbėjo: „Liaukitės vis galvoję, ką valgysite, ką gersite [...] Jūsų Tėvas žino, kad jums to reikia“ (Luko 12:29–31).

Deja, Dievo priešininkas Šėtonas daugeliui įteigia mintį, jog svarbiausia gyvenime – materialinė gerovė. Žmonės žūtbūt stengiasi patenkinti savo poreikius, tikrus ar tik įsivaizduojamus, ir įsigyti daiktų, kurie išties nėra būtini. Ne vienas, įklimpęs į skolas, savo kailiu patiria žiaurią tiesą:  „Kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu“ (Patarlių 22:7).

Kai kurie priima sprendimus, pragaištingus jiems patiems. „Nemažai kaimynų paliko savo šeimą, draugus ir išvyko į užsienį ieškoti lengvesnės duonos, – pasakoja Polas. – Neturėdami reikiamų dokumentų, negalėjo susirasti darbo, todėl neretai tekdavo slapstytis nuo policijos ir miegoti gatvėse. Tokie žmonės nedavė Dievui progos jiems padėti. Bet mūsų šeima pasiryžo Dievo padedama finansines problemas spręsti drauge.“

Polas tęsia: „Jėzus kalbėjo: ‘Nebūkite susirūpinę dėl rytojaus, nes rytdiena turės savų rūpesčių. Kiekvienai dienai gana savo bėdų.’ Todėl kasdien meldžiau Dievą kasdienės duonos, kad išgyventume tik šią dieną. Kaip Jėzus ir buvo žadėjęs, Dievas tikrai mums padėjo. Tiesa, ne visada turėjome to, ką mėgome. Kartą atsistojau į eilę prie maisto produktų, nežinodamas, ką parduoda. Kai priėjau prie prekystalio, pamačiau, kad yra tik jogurto. Aš jo nemėgstu. Bet tai irgi maistas, taigi vakarienei valgėme jogurtą. Esu dėkingas Dievui, kad per visą tą laiką niekada nenuėjome gulti alkani. *

Šiuo metu mūsų finansinė padėtis jau geresnė. Patys įsitikinome, jog stipriausias priešnuodis nerimui – pasitikėjimas Dievu. Jehova * visada padės, kol stengiamės vykdyti jo valią. Kokie teisingi Psalmyno 34:9 [34:8, Brb] užrašyti žodžiai: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras Viešpats. Laimingas žmogus, kuris randa pas jį užuovėją!“ Todėl nebebijome vėl susidurti su ekonominiais sunkumais.

Dabar aiškiai suprantame, kad norint išgyventi reikia ne darbo, ne pinigų, o maisto. Nekantriai laukiame to meto, kai išsipildys Dievo pažadas: „Javų bus krašte apsčiai.“ O kol kas, „turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo patenkinti“. Semiamės stiprybės iš Biblijoje užrašytų žodžių: „Jūsų gyvenime tenebūna meilės pinigams, pasitenkinkite tuo, ką turite. Dievas juk yra pasakęs: ‘Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.’“ Todėl galime drąsiai tarti: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu.“ *

Kad vaikščiotume su Dievu kaip Polas ir jo šeima, reikia tvirto tikėjimo (Pradžios 6:9). Ar turime didelių finansinių problemų dabar, ar tai grėstų ateityje, Polo tikėjimas ir praktinė išmintis mus pamoko kai ko svarbaus.

Bet kaip tuomet, jei nerimą kelia problemos šeimoje?