ANGLŲ dvasininkas Viljamas Bedelis (William Bedell), 1627 metais atvykęs į Airiją, susidūrė su keista situacija. Airija, iš esmės katalikiška šalis, buvo valdoma protestantiškos Britanijos. Nors protestantai reformatoriai Bibliją jau buvo išvertę beveik į visas Europos kalbas, išversti ją į airių kalbą, regis, niekam nerūpėjo.

Bedelis buvo tvirtai įsitikinęs, jog airių „nevalia ignoruoti vien dėl to, kad jie gali išmokti anglų kalbą“. Todėl užsibrėžė tikslą išversti Bibliją į airių kalbą, bet patyrė aršų priešiškumą, ypač iš protestantų pusės. Kodėl?

Bedelis ėmėsi mokytis airių kalbos. Tapęs Trejybės koledžo Dubline rektoriumi, o vėliau ir Kilmoro vyskupu, skatino studentus kalbėti airiškai. Iš tikrųjų, įsteigdama šį koledžą, Anglijos karalienė Elžbieta I siekė, kad jame paruošti dvasininkai jos pavaldinius Biblijos tiesų mokytų šių gimtąja kalba. Bedelis ir stengėsi tai įgyvendinti.

Kilmoro vyskupijoje dauguma gyventojų kalbėjo airiškai. Todėl Bedelis reikalavo, kad dvasininkai irgi kalbėtų ta kalba. Jis rėmėsi apaštalo Pauliaus žodžiais, užrašytais 1 Korintiečiams 14:19, kur sakoma: „Bendruomenėje verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad kitus pamokyčiau, negu dešimt tūkstančių žodžių kokia nors kalba“, kitaip tariant, nelabai suprantama kalba.

Bet įtakingi valdžios atstovai iš visų jėgų stengėsi tam trukdyti. Anot istorikų, vieni tvirtino, jog vartoti airių kalbą „pavojinga valstybei“, kiti įrodinėjo, jog tai „neatitinka valdžios interesų“. Kitaip tariant, laikyti airius neišprususius sutapo su Anglijos interesais. Netgi buvo išleisti įstatymai, pagal kuriuos iš airių buvo reikalaujama atsisakyti gimtosios kalbos bei papročių ir mokytis anglų kalbos bei perimti jų kultūrą.

Bedelis nesileido įbauginamas ir XVII amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje į airių kalbą pradėjo versti naujausią Biblijos vertimą anglų kalba, 1611 metais išleistą Karaliaus Jokūbo versiją. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad paprasti žmonės negalės tyrinėti Šventojo Rašto ir rasti kelio į amžinąjį gyvenimą tol, kol ta knyga bus jiems nesuprantama (Jono 17:3).

Šis vyskupas tai pastebėjo ne pirmas. Maždaug prieš 30 metų kitas vyskupas, Viljamas  Danielius (William Daniel), atkreipė dėmesį į tai, kaip sunku suprasti Biblijos mokymus, kuomet, pasak jo, „tam trukdo svetimos kalbos barjeras“. Danielius į airių kalbą buvo išvertęs Krikščionių graikiškuosius raštus. Todėl Bedelis pasiryžo išversti Hebrajiškuosius raštus. Į tai, kas vadinama Bedelio Biblija, įeina jo ir ankstesnis Viljamo Danieliaus vertimas. Kitus 300 metų Bedelio Biblija buvo pirmas ir vienintelis visos Biblijos vertimas į airių kalbą.

Biblijai versti Bedelis susirado du pagalbininkus, airius. Darbui pasistūmėjus, Bedelis, pats būdamas hebrajų kalbos žinovas, kartu su vienu ar dviem padėjėjais kuo kruopščiausiai tikrino ir tikslino kiekvieną eilutę. Jie rėmėsi šveicarų teologo Džiovanio Diodačio (Giovanni Diodati) Biblijos vertimu į italų kalbą, taip pat graikiškąja Septuaginta ir neįkainojamais senaisiais Biblijos rankraščiais hebrajų kalba.

Bedelis ir jo pagalbininkai sekė pavyzdžiu vertėjų (ne vieną jų Bedelis galbūt pažinojo asmeniškai), kurie išvertė Karaliaus Jokūbo Bibliją, ir daugelyje vietų paliko Dievo asmenvardį. Pavyzdžiui, Išėjimo 6:3 paminėjo Dievo vardą Iehovah. Bedelio rankraščio originalas saugomas Maršo bibliotekoje, Dubline. (Skaitykite rėmelį „Nepamirštas ir vertinamas ligi šiol“.)

Versti Bibliją Bedelis baigė apie 1640 metus, bet ją iškart išleisti nebuvo galimybių. Kodėl? Viena, nesiliovė priešiškumas. Priešininkai apjuodino pagrindinį Bedelio padėjėją, tikėdamiesi šitaip diskredituoti jo darbą. Negana to,  šį žmogų piktavališkai apšmeižę, suėmė ir uždarė į kalėjimą. Lyg to dar būtų maža, 1641 metais, įsiplieskus kruvinam sukilimui prieš Anglijos valdžią, pačiame tų įvykių sūkuryje atsidūrė Bedelis. Nepaisant to, kad jis buvo anglų kilmės, vietiniai airiai, vertindami jo nuoširdų rūpinimąsi jais, kurį laiką šį vyrą saugojo. Tačiau netrukus sukilėliai jį įkalino ir laikė baisiomis sąlygomis. Nėra abejonių, kad tai pagreitino Bedelio mirtį. Jis mirė 1642-aisiais, taip ir neišvydęs publikuoto savo darbo.

Bedelio namai buvo apiplėšti ir nusiaubti, todėl Biblijos vertimo rankraščiai vos nepražuvo. Laimei, vienam artimam draugui pavyko juos išgelbėti. Vėliau rankraščiai pateko į rankas Narcizui Maršui (Narcissus Marsh), po kurio laiko tapusiam Armos grafystės arkivyskupu ir Airijos Bažnyčios metropolitu. Gavęs finansinę paramą iš mokslininko Roberto Boilio, 1685 metais Maršas, nieko nepaisydamas, išleido Bedelio Bibliją.

Nors Bedelio Biblija pasaulinio pripažinimo nepelnė, tai buvo mažas, bet reikšmingas žingsnis aiškesnio Biblijos supratimo link – ne tik gyvenantiems Airijoje, bet ir Škotijoje bei kituose kraštuose. Skaitydami Dievo Žodį gimtąja kalba, dabar jie galėjo tenkinti savo dvasinius poreikius (Mato 5:3, 6).

Net ir mūsų laikais Biblijos tiesas mylintys žmonės labai vertina šį vertimą. Vienas airis, palyginti neseniai sužinojęs, ko iš tikrųjų moko Biblija, pasakė: „Skaitydami Bedelio Bibliją, jos žodžius girdime gimtąja kalba. Man ir mano šeimai tai ypač padėjo suprasti nuostabias Šventojo Rašto tiesas.“